Tyrimas

Valdas Rakutis, Titas Tamkvaitis

Pirmojo Pasaulinio karo palikimo tyrimo studija:

1915-1917 Vokietijos imperijos Vokietijos Rytų fronto įtvirtinimai Zarasų – Daugpilio ruože

Įvadas. Literatūros ir Šaltinių analizė

            Pirmas pasaulinis karas stipriai palietė Lietuvos teritoriją, jos ūkį, ekonomiką ir gyventojus. Ilgą laiką buvusi Rusijos imperijos okupuota teritorija, Lietuva neturėjo sąlygų pilnavertiškai vystytis nei ekonomiškai, nei kultūriškai. Didelių miestų trūkumas, neefektyvi žemės ūkio sistema, vis dar valdoma ekstensyvaus pobūdžio dvarų, mažas gyventojų raštingumas ir lokalinių struktūrų silpnumas nesudarė sąlygų krašto klestėjimui, lietuvių žemės stipriai atsiliko nuo kaimyninių latvių, estų ir suomių žemių. Ypač skaudžiai Lietuvos žemę palietė spaudos draudimas. Nors patys dvarai atrodė geriau, juose buvo laikomasi europietiškų gyvenimo standartų, kaimo gyventojai gyveno labai prastomis sąlygomis, o krašto infrastruktūra atitiko tik karinius Rusijos imperijos poreikius. Tik Vilnius, Kaunas ir Gardinas galėjo būti laikomi miestais. Panašiai atrodė ir Latgala, jos pagrindinis miestas Daugpilis, visai neseniai praradęs tvirtovės statusą ir virtęs sandėliais, tiksliau tvirtove – sandėliu.

            1915 metų kampanijoje Vokietijos kariuomenė įvykdė kelias puolamąsias operacijas, užimdama praktiškai visą etnografinę Lietuvą. Į kraštą įžengė didžiulį dvasinį, technologinį ir karinį pranašumą turinti karinė bendruomenė, stipriai besiskyrusi nuo iki tol kraštą valdžiusios Rusijos imperijos. Ši kariuomenė buvo daugiausiai sudaryta iš Prūsijos teritorinės kariuomenės[1] – landvero, taip pat rezervo ir pagalbinių dalinių, todėl krašte ėmė dominuoti daugiausiai Rytprūsių regioninės – kultūrinės nuostatos, kurios rėmėsi keliais esminiais principais. Tai daugiausiai buvo monarchistinių, dvarininkiškų ir konservatyvių, militaristiškų pažiūrų besilaikančios visuomenės atstovai, pripratę prie iš esmės luominio komandinio valdymo būdo, tolimo nuo demokratijos. Netgi kareiviai, nepriklausę jokiam Prūsijos elitui, labiau orientavosi į konservatyvaus pobūdžio nuostatas, didelę reikšmę vaidino liuteronų ir kitų protestantiškų pakraipų bažnyčia, bendruomenė. Žinoma, egzistavo ir kita, labiau į vakarietišką gyvenimo būdą linkusi bendruomenė, atvykusi iš pietinių Imperijos žemių – Elzaso, Lotaringijos, Bavarijos, tačiau ji nebuvo dominuojanti. Reikia pasakyti, kad vokiečių sėkmių eiga Rytų fronte, gerokai sustiprinta gerai organizuotos propagandos mašinos, sukūrė didvyrių kultą. Ypač dievinamas buvo Paulius fon Hindenburgas (Paul von Hindenburg), 1915-1916 metais tiesiogiai vadovavęs 8-ajai armijai, vėliau Rytų frontui. 1915 metais Vokietijos kariuomenę buvo apėmusi tikra entuziazmo, lojalumo ir pasitikėjimo savo jėgomis banga: kariuomenė, kurioje buvo daug mobilizuotų Rytprūsių gyventojų, apgynė kraštą nuo įsiveržusios Rusijos kariuomenės, išvarė nekenčiamus kazokus ir perkėlė karo veiksmus į priešo teritoriją[2]. Pačioje priešo teritorijoje gailesčio ir pagarbos vietinių gyventojų turtui, tradicijoms, kautynių metu paimtiems į nelaisvę arba nuo savo karinių dalinių atsilikusiems Rusijos tautinių mažumų atstovams  nebuvo, išskyrus vokiečiams būdingą pagarbą gerai besikaunantiems priešo kariams. Vokiečiai tam tikra prasme gerbė rusus, jautė jiems tam tikrą viešpataujančios tautos solidarumą, tuo tarpu „kiti“ imperijos gyventojai jiems buvo nesvarbūs. Šis ypatingas karinis etosas ir nuotaikos stipriai įtakojo Vokietijos kariuomenės nuostatas, okupacinio režimo formas ir karių mąstyseną. Su laiku, geriau pažinus krašto istoriją ir kultūrą, ši situacija keitėsi, tačiau tam tikros nuostatos išliko.

            Karui nesibaigiant, iškilo ir tautybės klausimai. Kadangi į vokiečių pusę iš rusų apkasų perbėgo nemažai lenkų, žydų tautybės karių, vokiečių karinė vadovybė įvertino, kad panašūs procesai gali įvykti ir iš jų pačių pusės, todėl buvo vykdomi perdislokavimai, lenkus išsiunčiant į Vakarų frontą, o elzasiečius ir kitus galimai simpatijų Prancūzijai turinčius Vokietijos piliečius – į Rytų frontą[3].

            1915 m. vasarą ir rudens pradžioje karo logika Didžiojo karo frontus atvedė į nuošalias Šiaurės rytų Lietuvos apylinkes, o etninės latvių žemės buvo padalintos į vokiečių valdomą Kuršą ir rusų valdomą Vidzemę ir Latgalą. Ši iš pradžių laikina padėtis virto žiemos stovykloms, tačiau 1915 metų pabaigoje nusprendus pagrindinį Vokietijos puolimą vykdyti  Vakarų fronte, Verdeno kryptimi, įgavo ilgalaikės gynybinės pozicijos pobūdį ir išsilaikė mažai pakitusiu pavidalu iki 1917 metų rugsėjo, o Daugpilio apylinkėse iki 1918 metų vasario mėnesio, t. y. dvejus ar dvejus su puse metų, palikdama kraštovaizdyje daug artefaktų, o atmintyje – prisiminimų. Vis tik reikia paminėti, kad dėl nepalankiai susiklosčiusių priežasčių šie su ilgamečiu „sėdėjimo“ vienoje pozicijoje įvykiai buvo nustelbti labiau įsimintinų ir labiau judrių įvykių, o dėl Vokietijos ir Rusijos imperijų griuvimo – labiau aktualių šiose žemėse vykusių, naujų valstybių kūrimosi įvykių. Praūžus II Pasaulinio karo kovoms visas I Pasaulinis karas nuėjo į praeitį ir tokiu būdu visai neseni įvykiai liko praktiškai užmiršti. Padėtis ėmė keistis tik silpstant Sovietų Sąjungai, kai atskiri tyrėjai ir kraštotyrininkai, susidūrę su karių kapinėmis ir kitais materialiniais paminklais, pradėjo vykdyti lauko tyrimus ir skelbti informaciją specialistams skirtuose straipsniuose[4]. Bunkerių klausimais ėmė rūpintis ir kultūros paveldo sistema,  Zarasų ir Daugpilio savivaldybės, entuziastai ir, žinoma, juodieji archeologai. Šio judėjimo pasėkoje  augo domėjimasis karo paveldu. 2003 metais atsitiktinai betono statinius pastebėjo ir vienas šios studijos autorių.

            Sekančiais metais į Adutiškio ir Didžiasalio apylinkes buvo suorganizuota Vytauto Didžiojo universiteto studentų ekspedicija, 2005 metais užmezgus artimesnius ryšius su Zarasų krašto muziejumi atsirado daugiau žinių, neformalios ekspedicijos metu, dalyvaujant vietiniams entuziastams objektai buvo apžiūrėti Valdo Rakučio ir Vladimiro Orlovo žvalgomojoje ekspedicijoje. 2007 metais Zarasų krašto muziejus organizavo konferenciją, kurios pasekoje, remiant Zarasų savivaldybės tarybos narei, sugalvota planingai organizuoti tyrimus ir rengti medžiagą Zarasų karinio-istorinio parko kūrimui. Tokia ekspedicija buvo organizuota tais pačiais 2007 metais. Dėl pasikeitusios padėties savivaldybėje toliau nueita nebuvo, tačiau surinkta medžiaga pasitarnavo Lietuvos kultūros paveldo departamento organizuotam kai kurių I Pasaulinio karo įtvirtinimų įtraukimui į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašus. Veikla susidomėjo ir žiniasklaida, paskelbusi kelis specialius filmus, tame tarpe laida „Požiūris“. Susidomėjimas ėmė plisti greičiau, deja paskatinęs ir juodųjų archeologų veiklą. Atsirado ir pirmosios kompleksiškai problematiką pristačiusios publikacijos. Dalis įtvirtinimų buvo įtraukta į kultūros paveldo saugomų objektų sąrašus. Ypač pažymėtinas šiems įtvirtinimams skirtas Vladimiro Orlovo straipsnis knygoje „XX a. fortifikacija“, kuriame plačiai naudoti Rusijos kariuomenės I armijos dokumentai[5]. Taip pat 2015 metais organizuojant konferenciją, skirtą I Pasaulinio karo pradžiai generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje, buvo suorganizuotas išvažiuojamasis posėdis Zarasuose, krašto muziejuje, kur minėtas autorius pristatė savo naujausias įžvalgas tiriamų įtvirtinimų atžvilgiu. Pati 2015 metų konferencija didžiąja dalimi pasitarnavo tolesniems I Pasaulinio karo tyrimams vykdyti.

            Reikia pastebėti, kad Zarasų krašto visuomenė palankiai sutiko vykdomus tyrimus ir publikacijas, periodiškai atnaujinant  tematikos tyrimus. 2019 metais su didele krašto muziejaus pagalba gimė filmas Zarasų operacija 1919 m[6]. Zarasų savivaldybės, turizmo informacijos centro ir krašto muziejaus pastangų dėka, padedant Ramūnui Keršiui, Kęstui Vasilevskiui ir kitiems entuziastams, gimė ir ši studija.

Projekto vykdytojai studijos autoriams iškėlė šiuos uždavinius:

1. Studijoje turėtų būti tyrinėta, Vokietijos Rytų sienos 1915–1917 m. įtvirtinimo tyrimai, įskaitant lauko vadovus, inžinierių karių taisykles ir praktinius patarimus lauko kariams. Informaciniai rinkiniai apie priešo (Rusijos) įtvirtinimą.
2. Studijoje turėtų būti tyrinėta apie artileriją, pėstininkų pozicijas gynybai. Oficialūs aviacijos, logistinės paramos ir kitų padalinio lygio padalinių reglamentus (tiek, kiek jie siejasi su minėta teritorija).
3. Studijoje turėtų būti tyrinėta šaltiniai Vokietijos archyvuose ir Karo istorijos muziejaus su vietos žemėlapiais, aprašymais, darbo jėga, informacija apie ligonines, personalo pastatus, parengtų pareigybių įvertinimu, kasdieniu gyvenimu, veikla Daugpilio rajone (Mėdumės/Dagdos sen.) ir Zarasų rajone.
4. Turi būti informacija apie čia veikusią karinę vadovybę: vadai, karininkai, puskarininkiai, kariai, karinis ir civilinis bendradarbiavimas. Pateikiami šaltiniai apie bendravimą su vietos valdžia (tiek, kiek jie siejasi su minėta teritorija).
5. Visa medžiaga turi būti pritaikyta naudoti leidiniuose, taip pat muziejų parodose, stenduose interneto ir interneto puslapiuose, rekonstrukcijos modeliuose ir rekonstrukcijos pozicijose, ypač susijusiose su tam tikromis vietovėmis, esančiomis lauke ir prieinamomis turistams. Tokia medžiaga gali būti naudojama modernioms rekonstrukcijos formoms, pritaikoma vietos muziejų ekspozicijoms.
6. Pateikti vizualinę informaciją su jos įvertinimų ir aprašymais iš Vokietijos esančių archyvų ar muziejų (tiek, kiek jie siejasi su minėta teritorija).
7. Surinkti ir įvertinti čia veikusios vokiškosios divizijos istorinę medžiagą: 77-oji rezervo divizija (Vokietijos imperija). Jos veikimo teritorijos žemėlapis pridedamas. * Aprašymas fronto linijos (kas čia buvo, kokie pagrindiniai įvykiai, įtvirtinimų ar infrastruktūros paskirtis, įtvirtinimų schemos, papildyti vizualinę informacija)
8. Surinkti ir įvertinti čia veikusios vokiškosios divizijos istorinę medžiagą: 88-oji pėstininkų divizija (Vokietijos imperija). Nustatyti tikslų veikimo ruožą, papildyti kariniais žemėlapiais, jei tokie yra (kas čia buvo, kokie pagrindiniai įvykiai, įtvirtinimų ar infrastruktūros paskirtis, įtvirtinimų schemos, papildyti vizualinę informacija).
9. Nustatyti objektų, esančių Tarptautinio turistinio maršruto zonoje (Zarasų sen., Turmanto sen., Medumės ir Dagdos sen.)  tikslią paskirtį, juos aprašyti, kad būtų galimą medžiagą naudoti informaciniuose stenduose. Jei įmanoma pateikti šių objektų fotografijas. Išanalizuoti archyvuose esančius duomenis, pateikti šių įrenginių schemas, išplanavimą. Objektų sąrašas pridedamas atskiru dokumentu.
10. Įvertinti ir išanalizuoti šaltinius esančius Vokiečių istorijos muziejuje: https://www.dhm.de/ , taip pat Vokiečių skaitmeninėje bibliotekoje https://www.deutsche-digitale-bibliothek.de/ – ten sukauptą informaciją apie čia buvusius karo veiksmus ir kuriamą infrastruktūrą  Tarptautinio turistinio maršruto zonoje (Zarasų rajone, Turmanto sen., Daugpilio rajone) , taip pat ir ten esantį generolo Sigismund von Förster foto archyvą ir kitą informaciją, kuri galėtų būti naudinga pilnai atskleidžiant ir išvystant šį tarptautinį maršrutą.
11. Įvertinti istorinius šaltinius, kuriuose aprašomos mūsų krašto teritorijos Pirmojo pasaulinio karo metais „Der Fürst von Gudotischki” – Band 5: Pionier vor Dünaburg – Riga und die Besetzung der Ostseeinseln (Ein Soldatenleben in 10 Bänden 1910 – 1923) (German Edition) ir papildyti Studiją ten esančia aktualia informacija (tiek, kiek jie siejasi su minėta teritorija).
12. Pateikti apibendrinimus, išvadas, siūlymus, įžvalgas.
13. Pateikti šaltinių, literatūros sąrašą, kuria remiantis, buvo sukurta ši Studija.

            Objektų identifikacija yra sudėtingiausias ir tuo pačiu labiausiai svarbus šios studijos darbas, nes pasakyti, kam buvo skirtas vienas ar kita statinys šimtu procentų sunku, neturint tiesioginių archyvinių duomenų ir aiškių, konkrečiai šiam objektui skirtų planų ar stambaus mastelio plano, ypač iš 88 divizijos atsakomybės rajono. Šiame tyrimo etape nepavyko gauti visų reikalingų planų ir žemėlapių, tačiau buvo iš esmės pasistūmėta tyrimuose į priekį, todėl yra įmanoma identifikuoti didžiąją dalį įtvirtinimų, nusakant jų paskirtį ir funkcijas, ypač gynybinių objektų. Kiek sunkiau yra nusakyti ūkinės – logistinės paskirties karinių objektų paskirtį, ypač 88 divizijos ruože. Turimi žemėlapiai yra skirti 1917 metų padėčiai nusakyti, todėl ne visada aišku, ar funkcija, kuriai objektai tarnavo šiais metais, buvo jiems priskiriama ir ankstesniais metais.

            Atsižvelgiant į iškeltus tyrimo uždavinius, yra pasirinkta ir studijos darbo struktūra. Pirmajame skyriuje yra giliau apžvelgiamas istorinis gynybinės linijos susidarymo kontekstas, susiejant iki šiol mažai koreliavusias to meto aktualijų ir konkrečių darbų linijoje sąsajas. Antrasis skyrius yra skirtas gynybinių sistemų Vokietijoje teorinei raidai apžvelgti, taip papildant Vladimiro Orlovo tyrimus, paremtus Rusijos archyvine medžiaga. Trečiajame skyriuje apžvelgiamas karo veiksmų teatras, įtakojęs ypatybes, sudariusias sąlygas lokaliniams sistemos bruožams išskirti. Ketvirtasis skyrius skirtas Vokietijos kariuomenės junginių, dalinių ir padalinių, dalyvavusių kovos veiksmuose per visą šį laikotarpį aprašymui, atpainiojant sudėtingą  priskyrimo vienam ar kitam junginiui kamuolį ir atsakant į studijos užduoties apie  padalinius ir vadus klausimus. Penktasis skyrius skirtas gynybinės sistemos evoliucijai, daugiausiai paremtas vyr. leitenanto Hanso Triobsto atsiminimais – labai vertinga tyrimo dalis, turinti didelį patikimumo laipsnį, paaiškinanti kaip, kas ir kodėl buvo daroma. Šeštajame skyriuje bus bandoma susieti konkrečius žinomus objektus ir jų funkciją. Studiją papildys priedai, kuriuose bus pateikta objektų lokalizacijos ir identifikacijos medžiaga, literatūros ir archyvinių šaltinių, naudotų šiame darbe, sąrašai.

            Studijos šaltinių bazę sudarė publikuoti šaltiniai. Pirmoje vietoje reikia paminėti buvusio 77-osios rezervo divizijos pionierių kuopos vado vyr. ltn. Hanso Triobsto memuarus, gausiai papildytus foto medžiaga, žemėlapiais, brėžiniais ir schemomis. Kadangi pionieriai vykdė daugumą mūsų tiriamų objektų kūrimo darbų įrenginėjant tiek įtvirtinimus, tiek infrastruktūrą, šie memuarai iš esmės atsako į daugumą studijoje keliamų klausimų, kodėl, ką ir kaip Vokietijos kariuomenė darė Zarasų apylinkėse, kurios priklausė 77-osios rezervo divizijos atsakomybės zonai visą tiriamą laikotarpį. Svarbu pažymėti, kad autorius ne tik sausai dėstė techninę karinę medžiagą, bet daug dėmesio skyrė kasdieniniam gyvenimui, pateikė vokiečių karių pasaulėžiūrą apibūdinančias  nuostatas, apibūdino kariuomenės vidaus gyvenimą ir santykius su vietiniais gyventojais. Pastebėtina, kad tekstas parašytas pakankamai atvirai, nevengiant aštrių klausimų, tokių kaip santykiai su belaisviais, rekvizicijos ir vagystės, egzistavusios teisėtvarkos apėjimo nuostatos ir t. t., tokiu būdu pateikiant pilnutinį vokiečių karių požiūrį „iš vidaus“. Šis ypatingai naudingas šaltinis ir gausi ikonografinė medžiaga yra Zarasų krašto patrioto ir projekto organizatoriaus Ramūno Keršio dovana studijos autoriams

            Studijos autoriai taip pat pasistengė surinkti karinių instrukcijų ir kitų šaltinių bazę. Antrasis pagrindinis šaltinis šiam tyrimui buvo 1916 m. birželio mėn. išleista  Vokietijos kariuomenės  lauko pozicijų statymo instrukcija, kurioje pateikti bendrieji sistemos kūrimo bruožai bei detalūs pavyzdiniai konkrečių objektų brėžiniai. Instrukcija paremta daugiausiai vakarų fronto patirtimi, susidariusia 1914 m. pabaigos – 1915 m. laikotarpiu. Kaip rašoma instrukcijos įvade, tai tik bendrieji nurodymai, sprendimo teisę paliekant pačiam įtvirtinimų statytojui, todėl nereikia į instrukciją žiūrėti kaip nejudinamą dogmą, tačiau terminologija ir bendrieji principai, išdėstyti instrukcijoje nusipelno pasitikėjimo ir leidžia XXI amžiaus tyrėjui perprasti I Pasaulinio karo viduryje buvusią inžinerinę logiką. Taip pat yra surinkta medžiaga apie Rusijos kariuomenės įtvirtinimus, kurią bus galima panaudoti tolesniuose darbuose.

            Tyrimui labai pravertė Ericho Liudendorfo prisiminimai, pristatę šios fronto dalies kūrimo principus strateginiame lygyje[7].

            Kalbant apie studijoje naudotą literatūrą, norėtųsi išskirti du Lietuvoje parengtus darbus – tai jau minėtas Vladimiro Orlovo straipsnis ,,Fortifikacija Pirmojo pasaulinio karo metais 1914-1918“ ir Mariaus Pečiulio straipsnis „Pirmojo Pasaulinio karo veiksmai Lietuvos teritorijoje 1915 m. rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo mėnesį“[8]. Abu autoriai savo darbuose rėmėsi archyviniais šaltiniais, Vladimiras Orlovas Rusijos imperijos I armijos, Marius Pečiulis Vokietijos kariuomenės, todėl šie tekstai gerokai palengvino studijos autorių darbą. Vladimiro Orlovo straipsnio privalumas – ne tik panaudoti originalūs šaltiniai, bet platus pažinimo kontekstas, leidęs autoriui formuoti vertingus apibendrinimus ir kitas gilias išvadas. Marius Pečiulis plačiai išnagrinėjo karinius veiksmus Lietuvos teritorijoje, todėl buvo galima greičiau ir patikimiau įvertinti Vokietijos kariuomenės junginius, dalinius ir padalinius, jų patirtį, veikimo pobūdį ir kokybines charakteristikas.

            Svarbiu šaltiniu tapo informacija apie Vokietijos kariuomenės junginius, dalinius ir padalinius, taip pat vadus, prieinama per wikipedijos sistemą. Nors istorikų nuomonė apie šį šaltinį yra skeptiška, straipsniuose nurodyti šaltiniai abejonių nekelia, todėl neturint galimybės pandemijos sąlygomis rasti informacijos tiesiogiai archyve, teko tenkintis antrine literatūra.

Daug svarbios informacijos pavyko rasti leidiniuose, išleistuose laikotarpiu tarp pasaulinių karų, skirtų konkretiems kariniams daliniams. Šiame tyrime etape pavyko gauti ir įvertinti 2 Varmijos 151 pėstininkų regimento ir 33 (Rytų Prūsijos) grafo Rono fuzilierių regimento istorijas[9]. Šiuose leidiniuose esama informacija surinkta iš archyvų ir karių atsiminimų, todėl jos patikimumo lygis yra žemesnis, nei aukščiau išvardinti leidiniai, tačiau jie reikšmingai papildo šaltinių bazę autentiška medžiaga, nuotraukomis ir schemomis.

            Prūsijos gyventojų mąstymo formoms ir elgsenai suprasti labai pravertė Lenkijos tyrėjo Roberto Trabos monografija, skirta Rytprūsių regiono specifikai XX a. I pusėje[10].

            Darbui buvo naudinga literatūra, apibūdinusi Vokietijos okupacinį režimą. Visų pirma tai Gabrieliaus Liulevičiaus monografija, skirta minėtam režimui.

            Apie I Pasaulinį karą yra išleista ypač daug knygų Vokietijoje, tačiau Rytų frontas tokiu dėmesiu pasigirti negali, ypač tai pastebima laikotarpyje po II Pasaulinio karo. Norėtųsi išskirti Vokietijos karo istorijos tyrimų valdybos parengtą straipsnių rinkinį „Pamirštasis frontas“, skirtas Rytų fronto specifikai apibrėžti, jis labai pravertė detaliau vertinant okupacinį režimą, santykius su vietiniais gyventojais ir kitus klausimus.

1. Istorinis kontekstas

1. 1915 metų kampanija ir išeities pozicijų užėmimas

            1914 metų vasarą prasidėjęs I Pasaulinis karas iš esmės pakeitė Europos politinę, ekonominę ir pasaulėžiūrinę situaciją, susiformavusią po XIX a. pradžios karų. Ilgalaikė taika sudarė sąlygas susiformuoti ir įsitvirtinti imperijoms, kurios paliko savo logistines sistemas, suformavo kraštovaizdį, nuostatas, dvasinę ir materialinę kultūrą. Lietuvos valstybė, ištrinta iš žemėlapio XVIII a. II pusėje įvykusių padalinimų, tapo imperijų kovos lauku, patyrė daug nuostolių ir praradimų, bet tuo pačiu metu atsirado ir naujų galimybių, kuriomis pasinaudojus sugebėjo atkurti savo valstybingumą. Nemažą įtaką šiems procesams padarė I Pasaulinio karo veiksmai: manevrinis 1914-1915 m. ir pozicinis 1916-1918 m. laikotarpiai.

            Vokietijos – Rusijos karas kaip sudėtinė I Pasaulinio karo dalis vyko plačiame vakarinės Rytų Europos lygumos plote Vyslos, Nemuno ir Dauguvos baseinuose. 1914-1915 metų pradžioje ši kova vyko daugiausiai dėl Rytprūsių. Rusų puolimas baigėsi Tannenbergo katastrofa: dviem frontais kovojantys vokiečiai sugebėjo apsiginti ir atstumti Rusijos pajėgas arti išeities pozicijų. Žiemos metu aktyviems kovos veiksmams trukdė gamtos sąlygos, tačiau žiemos pabaigoje strateginę iniciatyvą perėmė Vokietija, išvysčiusi puolimą Žemaitijos – Kuršo kryptimi. Buvo suformuotos neregėto dydžio raitelių pajėgos, turėjusios sukelti katastrofiškus padarinius Rusijos kariuomenei, panašius į 1941 metų kampaniją, tačiau taip neįvyko, nes rusai taip pat turėjo daug kavalerijos ir sugebėjo sėkmingai gintis Dubysos linijoje, Šiaulių mūšyje ir stabdomosiose kautynėse Aukštaitijoje. Per šį laiką buvo parengta Dauguvos gynybinė linija, kurioje lemiamas vaidmuo buvo skirtas prieštiltiniams įtvirtinimams prie Rygos ir Daugpilio tvirtovės, Kauno tvirtovės, o Vilniaus gynybai buvo pradėta formuoti Širvintų – Maišiagalos – Galvės ežero pozicija. 1915 metų liepos mėnesį XXXX-asis korpusas pradėjo rengtis Kauno tvirtovės šturmui ir rugpjūčio 8-18 dienomis Kauno tvirtovė buvo paimta. Po šio laimėjimo vokiečiai sėkmingai įvykdė Nemuno mūšį, užimdami Alytaus prieštiltinį įtvirtinimą (tvirtovę), vyko ariergardinės kovos į rytus nuo Kauno. Rugsėjo pradžioje vokiečiams pavyko užimti Gardino tvirtovę, o pietuose užimti Lucką. Mūšis dėl Vilniaus nedavė lauktų vokiečiams rezultatų, todėl buvo nuspręsta atlikti strateginį kavalerijos prasiveržimą ties Švenčionimis. Prasiveržimas privertė Rusiją atiduoti vokiečiams Vilnių, tačiau teko atsisakyti planų sutriuškinti Rusijos kariuomenę ir pagrindinėje kryptyje pereiti į gynybą. Išnaudojant paskutines šiltas savaites bandyta užimti Daugpilio tvirtovę. Šios operacijos sudėtyje kovota dėl prieštiltinės pozicijos prie Alūkstos. Lapkričio pradžioje frontas nusistovėjo. Nepaisant kai kurių sėkmingai organizuotų gynybinių veiksmų, 1915 metų vasarą Rusija patyrė skaudų pralaimėjimą, pavadintą ,,Didžiuoju atsitraukimu“.

1. Padėtis fronte 1915 metų rudenį ir žiemą Zarasų – Daugpilio kryptyje

            1915 metų rugsėjo mėnesio viduryje Vokietijos kariuomenė pasiekė Dauguvos, Daugpilio tvirtovės, Aukštaitijos (Lietuvos) ežerų prieigas. Bandymas užimti svarbų Maladečinos geležinkelio mazgą pavyko tik iš dalies, vadinamojo Švenčionių prasiveržimo operacija į vokiečių rankas atidavė Vilnių ir geležinkelio atkarpą iki Turmanto, paliekant Daugpilio – Polocko – Vileikos – Maladečnos geležinkelį rusams. Tuo tarpu kovos Zarasų kryptimi vyko tokia tvarka: Rusijos kariuomenė pirmiausiai bandė laikytis Luodžio – Samavo – Auslo – Avilio – Čičirio ežerų linijoje, frontui kylant į šiaurę iki Eglainės geležinkelio stoties prieigų, nuo kurios frontas jau sukosi į šiaurės rytus, Ludvigovo paliekant vokiečių rankose iki pelkėtos Brezaukos upės žiočių. Rusų pozicijos išnaudojo gamtos teikiamas galimybes ir paliko jų rankose netoli Alūkstos esantį tiltą per Dauguvą (panašią poziciją laikė bolševikai 1919 metų birželio – rugpjūčio mėnesiais). Tačiau šios pozicijos rusams išlaikyti nepavyko, jiems teko atsitraukti iki Turmanto – Smėlynės – Stelmužės (Steinensee) – Suvieko ežero, apleisti Eglainės (vok. Jelowka) geležinkelio stotį, bet iš esmės atsilaikyti šiauriniame fronto bare. Ypač svarbios kovos vyko prie Obelių – Daugpilio geležinkelio, kur rusai buvo įrengę bent kelias gynybines linijas, be to jie spalio pabaigoje lapkričio pradžioje organizavo kontrpuolimą 36-tosios vokiečių rezervinės divizijos rajone, kurį vokiečiams pavyko atlaikyti atsiuntus Vyriausio Rytų fronto vado rezerve buvusią 37 pėstininkų diviziją [11].

Rezerviniai daliniai buvo lapkričio sukoncentruoti Subatės (vok. Subbat) rajone, iš kur turėjo  žygiuoti palei Lietuvos – Kuršo sieną iki Stelmužės – Johanengofo (vok. Johannenhof), o paskui sukti link Ilgio ežero (vok. Ilzensee). Priešakinė linija ėjo per Mikuliškio kaimą, rezervas sustojo miške į šiaurę nuo Abeliškių (latv. Ābeliški). Pulkui įsitvirtinus, 36 rezervo divizijos daliniai buvo atitraukti. Lapkričio 4 popietę pulkui teko atlaikyti didžiausią spaudimą, bet pozicija buvo atlaikyta, išlaikant kontaktą su 150 pulku dešinėje ir 41 pulku kairėje[12].

 Šiose 1915 metų rudens kovose daugiausiai kovėsi I-asis rezervo korpusas, prie Liudvigovo 2-oji kavalerijos divizija ir 78-oji rezervo divizija, prie Avilių B divizija, ties Degučiais Bavarijos kavalerijos divizija, už kurios žygiavo 88-oji rezervo divizija. Galų gale frontas nusistovėjo, rezervus išnaudojo abi pusės, daugiau tais metais vokiečiai pasiekti negalėjo. Kaip paaiškėjo vėliau, iki 1917 metų vasaros pabaigos, o Daugpilio tvirtovės prieigose iki 1918 metų vasario 18 dienos. Vokietijos Rytų frontas pasiekė tą pačią būseną, kaip metais anksčiau Vokietijos Vakarų frontas. Po Marnos mūšio ir vadinamojo „Bėgimo link jūros“ Vokietijos ir sąjungininkų kariuomenės išnaudojo savo puolamąjį potencialą, manevrinis karas peraugo į pozicinį. Pagrindine gynybos linija šiaurėje tapo Dauguvos upės vidurupio – žemupio vaga su trimis placdarmais kairiajame krante – Rygos prieigose ir pelkėtame Lielupės deltos rajone, Jekabpilio rajone ir Daugpilio prieigose, toliau frontas nusistovėjo Lietuvos ežerų[13] pozicijose.

1. 1916 m. Naručio ežero puolimas ir su juo susijusios operacijos

      1915 metų gruodžio mėnesio 6-8 dienomis Antantės vadovybės karinėje konferencijoje Šantili  buvo planuojama pradėti puolimą pavasario – vasaros metu, priverčiant Vokietiją kautis dviem frontais vienu metu. Sausumos kariuomenės, laivyno jėgų veikimo sinchronizavimas turėjo leisti sąjungininkams išnaudoti savo kiekybinį potencialą, o Vokiečiams atimti galimybę perdislokuoti junginius iš vieno fronto į kitą. Tačiau vokiečių puolimas 1916 metų vasario mėnesį prie Verdeno (pranc. Verdun) privertė planus peržiūrėti. Prancūzijos kariuomenės vadui Žozefui Žofrui (J. Joffre) ir Rusijoje veikusiems diplomatams paprašius, Rusijos imperijos karinė vadovybė (Ставкa Верховного главнокомандующего), kuriai po 1915 metų katastrofos vadovavo pats imperatorius Nikolajus II, nusprendė atlikti dėmesį nukreipiantį puolimą rytų fronte nelaukiant patogesnių puolimui sąlygų.

      1916 m. sausio mėnesį generolas A. E. Evertas parengė preliminarų kontrpuolimo planą, labiau vadintiną sumanymu. Buvo manoma, kad sąjungininkai per 1916 metus bandys atgauti prarastas žemes. Generolas pastebėjo, kad labai svarbu puolimą vykdyti iki prasidedant pavasariui, kol pelkės ir ežerai yra sukaustyti ledo. Tačiau postūmiu kontrpuolimui pasitarnavo ne Rusijos strategų idėjos, o Prancūzijos prašymas padėti. Rusijos imperatorius ir vyriausias karo vadas Nikolajus II, reaguodamas į Prancūzijos kariuomenės vyriausio vado Žofro (Joffre) prašymą atitraukti vokiečių dėmesį nuo jų pradėto puolimo prie Verdeno, įsakė Rusijos kariuomenei pradėti puolimą prieš Lietuvoje ir Žiemgaloje bei Sėloje įsitvirtinusią Vokietijos kariuomenę. Pagrindine puolimo užduotimi, siektinu rezultatu laikyta linija, jungianti Jelgavą (vok. Mitau, lenk. Mitawa) – Bauską (vok. Bowsk) – Ukmergę (sen. liet. Vilkmergę, vok. Wilkomir) – Vilnių (vok. Wilno). Tarpiniais puolimo taškais laikyta Zarasų (Novoalexandrowsk) – Švenčionių – Dūkšto linija. Realus pasitarimas operacijos tema įvyko vasario 24 dieną. Buvo nuspręsta pulti neatidėliojant, kaip įmanomai greičiau, taigi kovo mėnesį kai šioje Rytų Europos lygumos vietoje dar laikosi šalčiai.

      Šis sprendimas įtakojo dvi esmines nepalankias Rusijai aplinkybes: puolimas vyko nepalankiomis oro sąlygomis, kariuomenės logistai nespėjo aprūpinti artilerijos reikalingu artilerijos sviedinių kiekiu.  Oro sąlygos buvo tiesiog neįmanomos, dieną oras atšildavo, pradėdavo lyti, ežerus ir pelkes kaustantis ledas ištirpdavo, o naktį imdavo snigti ir vėl kiek atšaldavo, tokiu būdu kariai negalėjo sėkmingai įveikti vandens kliūčių ir greitai perbėgti apšaudymo zoną, o įstrigę puolimo metu buvo palikti mirčiai nuo sušalimo ir drėgmės. Ypač trūko artilerijos sviedinių: pagal numatytus standartus 107 mm patrankos ir 152 mm haubicos turėjo turėti dienai tik po 50 sviedinių, 122 mm patrankos – 100, 76,2 mm – po 200, tačiau realiai turėjo tik pusę numatyto kiekio. Trūko Rusijos kariuomenei ir šautuvų. Pagrindinėje  2-joje armijoje trūko daugiau nei 23 tūkstančių vienetų[14].

      Šalia puolimo Naručio ežero rajone buvo vykdomos ir kitos, daugiausiai dėmesio atitraukimo operacijos, paveikusios vokiečių gynybos sistemą kitose Rytų fronto vietose.  Rusijos imperijos Šiaurės frontas turėjo 12-osios armijos (vadas Gorbatovskis (В. Н. Горбатовск)) pajėgomis pulti Bauskos link,  Vakarų fronto 10-oji armija (vadas E. A. Radkevičius – (Е. А. Радкевич)) – Vilniaus kryptimi, o to paties fronto 1-oji armija (vadas kavalerijos generolas A. I. Litvinovas (А. И. Литвинов)) – Vilniaus kryptimi. Bendras jėgų santykis rusų kariuomenės duomenimis buvo 1:2 Rusijos naudai. Pagrindinio puolimo kryptimi rusams pavyko prasiveržti iki 9 kilometrų, įveikti vielų užtvaras ir įveikti dvi gynybos linijas. Tačiau tai, ką jiems pavyko padaryti Vokietijos fronte neužteko esminiam prasiveržimui įvykdyti, nors aukų skaičius buvo vienas didžiausių per visą 1916-1917 metų laikotarpį – kalbama apie 100 000 žuvusių, iš kurių apie 12 procentų sudarė sušalę[15]. Šio abejotinos vertės „laimėjimo“ skaičiai akivaizdžiai katastrofiški. Atmetus visus išsakytus aukščiau nepalankius rusams argumentus, yra ir  šiai studijai labai svarbių išvadų. Visų pirma rusai neįvertino vokiečių sugebėjimų įrengti pozicinę gynybą ir antrosios gynybos linijos, nepaveiktos artilerijos ugnies buvimo fakto, pateko į koncentruotos artilerijos, flanginės kulkosvaidžių ir frontalinės šautuvų ugnies zonas taip patirdami didžiulius nuostolius. Vokiečiai taip pat suprato, kad koncentruotas puolimas gali pažeisti gynybą, ypač jeigu būtų puolama labiau tinkamu laiku ir turint daugiau artilerinės amunicijos. Vokietijos gynybą labai sustiprino visos priemonės, ne tik susijusios su apkasais, vielų užtvaromis ir ugnies sąveikos sistemomis, bet ir spėti nutiesti keliai bei plačiojo ir siaurojo geležinkelio ruožai, sudarę sąlygas greitai permesti rezervus. Rusai taip pat neįvertino vokiečių gebėjimo priešakinėse pozicijose laikyti tik trečdalį karių, dėl ko artilerijos ugnis pagrindinės karių masės nepaveikė. Įdomu, kad savo pralaimėjimo priežasties rusai taip ir nesuprato, kaltę versdami orui, logistikai, skubantiems vadams ar sąjungininkų spaudimui. Vokiečiai patyrė ypač mažus nuostolius dėka rimto, galima sakyti mokslinio požiūrio į gynybos organizavimą. Bet tuo pačiu metu buvo suprasta, kad reikalingas tolesnis sistemos tobulinimas, tame tarpe ir Daugpilio kryptimi.

      Reikia pastebėti, kad mūsų tiriamo fronto ruože didžiausias puolimas buvo išvystytas Drūkšių ežero rajone, kur puolė Šiaurės frontui priklausęs Kuropatkino korpusas, sustabdytas Richthofeno kavalerijos korpuso kontrataka. Taip pat puolimo sulaukė 8-oji armija, atakuota prie Jakobštato (vok. Jakobstatd, latv. Jekabpils) ir prie Daugpilio, kur gynybą laikė Šolco armijos grupė. Hutierio (Hutier) korpusas didžiausios krizės metu buvo tinkamai sustiprintas 107-ąja ir 118-ąja pėstininkų divizijoms bei 80-tąja rezervo divizija.[16]

1. Pozicinės kovos 1916 -1917 m.

            1916 metų kovo rusų puolimas parodė Rusijos kariuomenės nesugebėjimą organizuoti puolamąsias operacijas, bet tuo pačiu metu išryškėjo ir vokiečių gynybos trūkumai. Dėmesio sukoncentravimas į priešakines pozicijas buvo tinkamas kasdieninės rutinos požiūriu, tačiau rusams savo puolimus organizuojant geriau, pasirenkant tinkamą laiką ir bent kažkiek sinchronizuojant ginklų sąveiką buvo galima tikėtis, kad priešakinės linijos bus ženkliai sunaikintos ir rimtesnio pasipriešinimo suorganizuoti nepavyks, todėl buvo būtina daugiau dėmesio skirti antrajai kovos linijai rezervinės linijos vietoje, labiausiai pažeidžiamosiose vietose organizuojant rezervo užnugario linijos įrengimus. Taip pat buvo aišku, kad dalinės rusų sėkmės atveju padidėja flanginės ugnies reikšmė, todėl svarbu gynybinę liniją reorganizuoti į poziciją, sudarytą iš kelių linijų, formuojant kovos centrus, galinčius gintis ne tik iš fronto, bet ir iš flango. Tokiu būdu tolesnis Vokietijos kariuomenės gynybos stiprinimas vyko modernizuojant jau sukurtas pozicijas, kuriant atskirus kovos mazgus (Gefechtsstände, sutrumpintai Gef. St. Arba G.S., jie turėjo fiksuotus numerius, kurių pirmasis rodė eilės numerį, o antrasis – pėstininkų pulko numerį), atskiros pozicijos buvo stiprinamos papildomomis linijomis[17]. Panašiai buvo žymimos ir baterijos.Realus vaizdas vis tik gerokai skyrėsi nuo principinės schemos, nes buvo kūrybiškai panaudojami ežerų ir pelkių rajono teikiami privalumai. Pilnas gynybos gylis buvo vystomas tik puolimui tinkamose vietose. Tokiu būdu buvo sukurta efektyvi sistema, o žymėjimai ir pavadinimai buvo padaryti taip, kad būtų galima orientuotis tame netaisyklingos formos labirinte. Rusijos kariuomenės gynybinės pozicijos buvo lengviau skaitomos, jas sudarė atskiri vienas kitą dengiantys dažniausiai kalvelėse patalpinti gynybiniai mazgai, kurių kiekvieną sudarė kelios gynybinės linijos. Reguliarumas čia vargu ar buvo privalumas, nes padėjo priešų artileristams sėkmingai atakuoti pasirinktą gynybinę poziciją.

1. Gynybiniai įtvirtinimai 1917-1918 m.

            1917 metų vasario mėnesį įvykus revoliucijai atsistatydino Rusijos imperatorius Nikolajus II, perdavęs valdžią savo mažamečiam sūnui, tačiau jo sprendimas nesudarė sąlygų padėčiai valstybėje normalizuoti, o privedė prie esminio valdžios pasikeitimo – Rusija nustojo būti imperija, jos valdymas perėjo į laikinosios vyriausybės, vadovaujamos grafo Georgijaus Lvovo, o faktiškai į Aleksandro Kerenskio rankas. Negana to, faktinę valdžią išsaugojo ir kairiųjų partijų įtakoje buvusios liaudį atstovavusios tarybos. Tokia dvivaldystė netruko paveikti ir Rusijos kariuomenės, kuri išliko aktyvi kare, tačiau joje taip pat susiklostė dvivaldystė, kai karinė vadovybė savo veiksmus turėjo derinti su kareivių ir matrosų (jūreivių) tarybomis.  Tokia padėtis sudarė sąlygas pasirūpinti kareivių reikalais ir kurį laiką, atrodė, sudarys sąlygas stiprinti kariuomenę iš vidaus ir apačios, tačiau realybėje kariuomenėje pasirodė anarchijos, susidorojimo su kitaip manančiais procesai, ypač pavojingi Rusijoje, kur bet koks nuolaidžiavimas vertinamas kaip silpnumas. Vis tik Rusija dar buvo pajėgi laikyti frontą, įvairūs reorganizacijos procesai turėjo potencialo. Vienas tokių sprendimų buvo tautinių dalinių kūrimas Rusijos kariuomenėje. Šalia jau anksčiau buvusių latvių dalinių atsirado lenkų, lietuvių ir kitų tautų daliniai, kurių motyvacija vis dar buvo aukšta, o pareigingumas didelis. Tokie daliniai kėlė Vokietijos kariuomenei rūpesčių, ypač Lenkijos atveju, kur nuotaikos nebuvo vokiečiams labai palankios.

            Norint pakelti kariuomenės ūpą, Rusijai reikėjo atgaivinti fronto judėjimą, nes beprasmis sėdėjimas apkasuose galutinai demoralizavo kariuomenę ir tarnavo revoliucinio nepasitenkinimo augimui. Rusiją pradėti puolimą stipriai spaudė ir sąjungininkai, išgyvenę krizę po ypač nesėkmingo Somos mūšio, pasibaigusio 1916 metų lapkritį ir pademonstravusio Antantės negebėjimą vykdyti puolamųjų operacijų, išsekimą ir vilties netekimą. Buvo akivaizdus pavojus, kad Sąjungininkai pasuks separatinių derybų keliu, kas būtų visiška Vokietijos pergalė. Bandymai pradėti taikos derybas, pasiūlyti popiežiaus ir Vokietijos nebuvo palaikyti, nes Antantės derybinės pozicijos atrodė prastai. Tokiu būdu vis dar būta tikimybės, kad Rusija bandys pralaužti frontą.

            Padėtis Rusijos fronte ėmė dar labiau prastėti, kai balandžio mėnesį į Rusiją vokiečių pinigais pervežtas Vladimiras Leninas ėmė planingiau telkti radikaliąsias jėgas. Rusijos dvivaldystės sukurta atmosfera iš esmės žlugdė kariuomenę, joje įsivyravo chaosas ir neaiškumas. Jau vasaros metu buvo aišku, kad Rusijos kariuomenė neturi potencialo pulti, o vidinio irimo procesas leido tikėtis silpno pasipriešinimo. Vokietijos kariuomenė pradėjo rengtis puolamosioms operacijoms prie Dauguvos. Kaip rodo 33 pėstininkų pulko istorija[18], perėjimui prie puolimo buvo ruošiamasi planingai, kaupiant rezervus ir stiprinant fronto gynyboje „sėdinčias“ divizijas. Šios operacijos prasidėjo 1917 metų rugsėjo 1 dieną su Vokietijos laivyno veiksmais Rygos įlankoje. Jūrininkų veiksmai netruko sulaukti veiksmų ir sausumoje, tą pačia dieną po artilerijos parengimo vokiečiai forsavo Dauguvą prie Ikškilės ir sukūrė rimtą placdarmą, o antrinis smūgis nuo Jelgavos (Mitau) galutinai palaužė Rygos gynybą. Tokiu būdu tris metus egzistavusi Dauguvos linijos gynyba buvo pralaužta, o didelis belaisvių skaičius ir sabotažo atvejai liudijo, kad panašus likimas laukia ir visos Rusijos kariuomenės. Generolai nebegalvojo apie gynybą, bet apie kovą su chaosu, taigi vokiečių puolimas persimetė ir į Moonzundo (Vakarų Estijos salyno) salas (operacija Albionas). Visi šie veiksmai ir bolševikų perversmas Petrograde privedė prie 1917 m. gruodžio mėnesio taikos derybų. Vokiečiai norėjo pasilikti sau žemes, kurias jie de facto jau valdė, tačiau Rusijos derybų vadovas Leonas Trockis nesutiko pasirašyti taikos susitarimo, priimdamas neaiškią laikyseną „nei taika, nei karas“, mat tikėjosi, kad greitai revoliucija kils pačioje Vokietijoje. Tokie vienašališki pareiškimai netenkino vokiečių, todėl jie nusprendė pratęsti karą ir iš esmės pakeisti pokarinį žemėlapį, paversdami Rusiją nedidele, gal būt priklausoma valstybėle. Vasario 8 dieną buvo pasirašyta sutartis su marionetine Ukrainos Respublika. Vokietija dar kartą įvykdė pajėgų permetimą ir netrukus po to, kai Lietuvos taryba priėmė vasario 16 dienos deklaraciją, vasario 18 dieną pradėjo puolimą, pasibaigusį didelės teritorijos užėmimu – operacija Faustšlagas (Unternehmen Faustschlag). Karo veiksmai pasiekė Daugpilį jau pirmąją puolimo dieną. Vokiečiai galėjo pulti ne tik iš pietų ir pietvakarių, bet ir nuo Rygos ir Jekabpilio pusės. Kalbama, kad jokios gynybos nė nebuvo, miestas buvo užimtas atvykus traukiniu. Šiaurinė vokiečių grupė, kurią sudarė 16 divizijų, puolė silpnas rusų, raudonųjų rusų (tik ką pradėta formuoti Raudonoji gvardija) ir raudonųjų latvių šaulių pajėgas. Tvirtovė buvo paimta jau pirmą dieną, vėliau karo veiksmai apėmė visą Latgalą, vėliau persimetė į Pskovą ir Narvą.[19] Tokiu būdu Vokietijos sukurta įtvirtinimų sistema, galėjusi tapti naujosios Imperijos rytų siena, panaši į Romos imperijos laikų pasienio įtvirtinimus – limesas, prarado prasmę ir siena gerokai pasislinko į šiaurę ir rytus.

1. Gynybiniai įtvirtinimai Nepriklausomybės kovų metu 1919-1921 m.

            1915-1917 metais sukurtos gynybinės pozicijos turėjo netiesioginės įtakos karo veiksmams 1918-1921 metams. Karui vakaruose pasibaigus, Vokietijos kariuomenėje kilus revoliucinėms nuotaikoms, buvusios imperijos kariuomenė buvo priversta trauktis. Nors patirtis iš karinė išmintis reikalavo grįžti į 1915-1918 metų pozicijas, realių galimybių Vokietijos 10-oji armija neturėjo, todėl buvo nutarta atsitraukti iki Prūsijos sieną dengiančios Nemunu – Dubysos linijos, išlaikant svarbiausių geležinkelių kontrolę. Vokiečių rankose liko Gardino, Alytaus ir Kauno tvirtovės, kurias buvo nutarta ginti, iki tol kol kariuomenė bus reorganizuota naujais, freikorpsų[20] pagrindu suformuotais daliniais.

            Daugpilio tvirtovė be mūšio pateko į Sovietų Rusijos kariuomenės rankas ir greitai tapo operacine baze Latvijos ir Lietuvos fronte. Tik nedidelė dalis Sovietinės Lietuvos buvo valdoma iš užimto Vilniaus. Bolševikų valdymas nėra šios studijos uždavinys, tačiau bolševikų kariuomenės vadovybėje buvo nemažai karininkų, iš 1-osios armijos, laikiusios gynybinę poziciją, svarbioje tyrimui zonoje, I Pasaulinio karo metais. Natūralu, kad sovietų kariuomenei traukiantis 1919 metų gegužės – birželio mėnesiais susidarė padėtis, panaši į 1915 metų rudenį. Pastebėtina, kad sovietams pavyko suorganizuoti gynybą gerokai tolesnėse prieigose, Zarasus išlaikant savo rankose (gynyba tarp Daugailių ir Degučių) ir į rytus nuo Obelių, ir tik 1919 metų rugpjūčio pabaigoje įvykdytos Zarasų operacijos ir lygiagrečiai vykdomos Lenkijos kariuomenės ofensyvos dėka gynyba buvo pralaužta. Pastebėtina, kad nors sovietai tikėjosi išsilaikyti senosiose savo pozicijose, jiems nepavyko ir puolimas pasiekė pačias Daugpilio prieigas, netoli Gryvos forto. Vis tik ir šiuo atveju frontas sustojo ir pozicinės kovos vyko iki 1920 metų sausio mėnesio, kai susitarusios latvių ir lenkų pajėgos nušalino lietuvius nuo puolimo, o po kelių dienų lenkų kariuomenės pajėgos užėmė Daugpilio tvirtovę. Dėl politinių priežasčių ši tvirtovė buvo perduota latviams. Nepriklausomos Latvijos metais tvirtovėje buvo dislokuota Latgalos divizija.

• Didžiojo karo Vokietijos inžinerinių gynybos linijų kūrimo teoriniai pagrindai ir raida.

      Vokietijos kariuomenės gynybos strategija Rytų fronte numatė panaudoti patvariosios fortifikacijos priemonėmis (Klaipėdos, Karaliaučiaus, Boyen tvirtovė Gižycko (vok. Lötzen, lenk. Giżycko,)) sustiprintą gynybai tinkamą upių ir ežerų sistemą Rytų Prūsijoje, kurios efektyvumą lėmė gerai išvystytas geležinkelių ir plentų tinklas. Reikalui esant, Vokietijos kariuomenė galėjo atsitraukti už Vyslos, prie kurios buvo įrengtas atskiras tvirtovių tinklas (Torūnė (vok. Torn, lenk. Toruń), Grudzionzas (vok. Graudenz, lenk Grudziądz), Gdanskas (vok. Danzig, lenk Gdańsk). Ši sistema buvo išbandyta 1914 metų rudenį, kai Rusijos kariuomenė, nelaukdama mobilizacijos pabaigos, 1-osios ir 2-osios armijos pajėgomis pabandė užimti Rytų Prūsiją. Šis puolimas buvo sutrukdytas logistinių problemų (skirtingo pločio geležinkeliai) bei pačios Rusijos 1-osios ir 2-osios armijų vidinių problemų, todėl įstrigusi kariuomenė buvo sutriuškinta vadinamajame Tanenbergo (vok, Tannenberg) mūšyje: 2-oji armija buvo apsupta, 1-oji – išstumta su milžiniškais nuostoliais. Tokiu būdu iš esmės gynybinė Prūsijos gynybos koncepcija pasitvirtino ir ji galėjo būti pritaikyta ir naujai 1915 m. užimtoms teritorijoms. Tam tikras planavimas buvo jau operacijos metu, siekiant užimti Dauguvos liniją ir Lietuvos (Aukštaitijos) ežerų juostą, pasiekiant svarbius administracinius centrus (Ryga, Daugpilis),  ir geležinkelių mazgus (Maladečnas), taip užtikrinant ir gynybines pozicijas, ir placdarmus tolesniam puolimui, jeigu tokio prireiktų. Nors ne visi uždaviniai buvo pasiekti, naujoji gynybinė pozicija iš esmės tenkino Vokietijos strategus: didžiausios Rytinio Baltijos kranto upės žemupys, ežerai ir pelkės sudarė patogias gynybai sąlygas, tačiau norint tai daryti ribotais resursais reikėjo lauko fortifikacinėmis priemonėmis įtvirtinti svarbesnes kryptis, perdaryti geležinkelio tinklą ir užtikrinti patogias atsitraukimo pozicijas, jeigu tektų trauktis. Šiam reikalui labai tiko Nemuno ir Dubysos linijos, dengusios Rytų Prūsijos prieigas, prie kurios stovėjo Kauno tvirtovė, komunikacijomis susijusi su visa 1915 metais užimta teritorija ir buvusi pakankamai toli nuo fronto ir arti prie Vokietijos infrastruktūros, bei Gardino tvirtovė, dengusi Varšuvos – Vilniaus kryptį. Bresto tvirtovė patikimai saugojo Minsko – Varšuvos kryptį, už kurios dar buvo Vyslos pozicijos, tačiau tikimybė, kad prireiktų taip giliai trauktis, buvo minimali. Tokiu būdu Vokietijos strategai sėkmingai perėmė Rusijos vakarinės dalies tvirtovių sistemą, pastatytą 1879-1914 metais, kurią turėjo pridengti lauko įtvirtinimai Dauguvos – Lietuvos ežerų linijoje. Šioje linijoje buvo galima sėkmingai gintis, naudojant vidutinės ir žemos kovinės vertės dalinius, sudarytus iš landvero, rezervo ir pagalbinio (Erzatz) mobilizacinio rezervo, investuojant į inžinerinius pajėgumus. Esama situacija iš dalies tenkino ir Rusijos kariuomenę, nes stabilizavo vakarų kryptį, sudarant sąlygas atsigauti po patirtų nuostolių ir netekčių, išlaikant savo rankose Moonzundo (Vakarų Estijos salų) tvirtovių sistemą, svarbius miestus – Rygą ir Daugpilį. Silpniausia Rusijos gynybos naujomis sąlygomis grandis buvo Minsko ir Polocko kryptys, nepridengtos jokiomis gamtos ir patvariosios fortifikacijos priemonėmis, todėl Rusijai buvo svarbu išstumti vokiečius iš Lietuvos ežerų linijos, kad būtų galima čia gintis vokiečiams vystant puolimą rytų kryptimi.

      Vladimiras Orlovas išskiria tris lauko fortifikacijos raidos etapus, nors ir pripažįsta tokio skirstymo sąlygotumą. Pirmasis laikotarpis apėmė 1914-1915 metų laikotarpį, kuriame dominavo prieškarinės koncepcijos, o vokiečių ir rusų įtvirtinimai iš esmės nesiskyrė. Antrąjį laikotarpį sudarė 1915-1916 metų įtvirtinimai, kai buvo apsispręsta Rytų fronte pereiti į gynybą, o  praktika parodė pirmojo laikotarpio koncepcijų trūkumus. Trečiąjį laikotarpį sudarė 1916-1917 metų įtvirtinimai, kuriuose buvo iki smulkmenų ištobulinta  fortifikacinė sistema, naudojant daugiau patvarių elementų, ypač plačiai naudojant betoninius įtvirtinimus[21].

      Taktine prasme 1914-1916 metais, Vokietijos kariuomenės lauko fortifikacija ženkliai patobulėjo. Per pirmuosius dvejus metus buvo sukaupta didžiulė patirtis. Juk jau 1914 metų pabaigoje daugumoje Vakarų fronto vietovių kovos įgavo pozicinį pobūdį.

      Manevrinio karo metu pasiekus tarpines pozicijas kariuomenės apsikasdavo, kad būtų galima apsaugoti savo karius nuo priešo pėstininkų ugnies. Paradoksalu, bet pėstininkų ugnis buvo labiausiai efektyvi viso I Pasaulinio karo kontekste, nes buvo taikomasi į konkretų priešininką. Apkasų forma buvo susiformavusi ankstesnių karų patirties pagalba: Krymo karo metu, pradėjus masiškai naudoti graižtvinius šautuvus, padidėjo šautuvų efektyvaus šūvio nuotolis ir išaugo taiklumas, todėl karius nebesaugojo senieji griovio ir pylimo lauko įtvirtinimai (redutai, kurtinos, žvaigždiniai ir bastioniniai įtvirtinimai). 1864 metų Prūsijos – Austrijos – Danijos karas parodė, kad tokie įtvirtinimai mažai efektyvūs prieš artilerijos ugnį, todėl būtina rengti priedangas, saugojančias nuo sviedinių, krentančių iš viršaus, o JAV- Ispanijos karo metu savo galią parodė vielų užtvaros. Tačiau daugiausiai patirties buvo galima pasisemti iš Rusijos – Japonijos karo, kuriame besiginanti Rusijos kariuomenė panaudojo daug ankstesnių karų patirties, ypač ginantis plačiame sausumos fronte. Jau tada paaiškėjo, kad būtina gynybą organizuoti giliai ešelonavus į gylį (Mukdeno pozicijos gynyba), pagrindiniu atramos punktu senųjų fortų vietoje reikalingos gerai parengtos slėptuvės, sudarančios sąlygas kariams saugiai išlaukti iki pagrindinio priešo pėstininkų puolimo (Port Artūro pusiau patvari pozicija Liaoduno pusiasalyje). Savo pajėgumą šiame kare pademonstravo kulkosvaidžiai. Vis tik japonų manevrai tuo metu dar duodavo rezultatą, todėl buvo manoma, kad lauko fortifikacija turės ribotą poveikį ir tradiciniai atakos metodai (artilerijos parengimas ir pėstininkų ataka, koncentruoti kavalerijos smūgiai ir prasiveržimai) vis dar bus efektyvūs, nors Napoleono laikų puolimą (tiraljerė, linija ir batalionų ataka kolonomis) Prancūzijos – Prūsijos kare jau buvo negrįžtamai pakeitę Italijos Nepriklausomybės metu (Solferino mūšyje, 1859) pradėti naudoti puolimai vilnimis.

      1914 m., o ypač 1915 m. kampanijos metu buvo pastebėta, kad padidėjus ginklų efektyvumui, apsikasimą naudinga naudoti ne tik ginantis, bet ir puolant, nes mūšio lauke judanti kariuomenė galėjo tapti lengvu taikiniu priešo artilerijai, šauliams ar kulkosvaidžiams. Tokiu būdu puolančioji kariuomenė, sutikusi pasipriešinimą skubėdavo bent truputį apsikasti. Kaip rašo vyr. ltn.  Triobstas, kastuvai, kuriuos iki tol pėstininkai nerūpestingai mėtė, įgavo aukso vertę. Jau 1915 metų vasarą, frontui trumpam sustojus prie Dubysos (Šiaulių mūšis), kariuomenės iš abiejų pusių įrengė pozicijas, tuo labiau tai buvo padaryta pasiekus laikiną stabilizacijos liniją prie Daugpilio tvirtovės. Priešakinė linija susiformavo manevriniam karui peraugant į pozicinį ir atsirado 1915 metų rudenį, iš karto po esminių kovų. Vystantis gynybai didėjo gynybos gylis ir priešakinė linija palaipsniui prarado pagrindinės linijos funkciją. Taip atsitiko todėl, kad priešas nesunkai galėjo ją sunaikinti artilerijos ugnimi, tačiau ji buvo svarbi, nes leido kontroliuoti teritoriją, ypač jeigu buvo įrengta gamtos gerai apsaugotoje vietovėje. Išimtiniais atvejais ji galėjo būti stiprinama ir įtvirtinimais, bet daugiau ginančiais nuo šalčio ir lietaus, skeveldrų, nei nuo tiesioginio pataikymo. Rimtos kovos sąlygomis ši linija galėjo būti trumpam atiduota priešui, kad sukaupus rezervus būtų galima vėl atsikovoti. Negalima pamiršti, kad pirmoji linija buvo priešo matymo zonoje, todėl dirbantys kariai buvo šautuvų ir kulkosvaidžių apšaudymo zonoje.

      Svarbiu elementu gynybinių pozicijų gynyboje buvo kliūčių ruožai, kuriuos sudarė senosios kliūtys, vadinamieji „ispaniškieji raiteliai“ ir ant į žemę įkastų kuoliukų išraizgytos spygliuotos vielos užtvaros. Per pirmuosius metus vokiečiai pastebėjo, kad prie pat priešų pozicijų įrengtos kliūtys yra mažai efektyvios, jas pažeisdavo specialiai prieš jas nukreipta artilerijos ugnis, todėl buvo aišku, kad geriau kliūtis įrengti už priešakinės linijos, tinkamu atstumu nuo priešo, kad jis nematytų kliūčių[22]. Greitai tapo aišku, kad visa pagrindinės kovos linija turėtų būti įrengta už priešakinių linijų, kad išlaikytų savo struktūrą iki pagrindinio mūšio pradžios. Toks matymas pareikalavo perdaryti visą gynybinės pozicijos struktūrą. Pastebėtina, kad sąjungininkai prie šių išvadų perėjo tik pačioje karo pabaigoje.

      Pasikeitė ir požiūris į slėptuves. Buvo pastebėta, kad nuo nuolatinės, ilgalaikės ir pasikartojančios artilerijos ugnies geriausiai saugo giliai įrengtos nedidelės slėptuvės, skirtos daugiausiai 20 žmonių. Įėjimai į tokias slėptuves turėjo būti gerai užmaskuoti ir patogūs naudotis, jų turėjo būti daugiau nei vienas. Taip pat iškilo gerai šarvuotų stebėjimo postų poreikis, kad net didžiausios ugnies sąlygomis stebėtojai galėtų stebėti apšaudymo plotus ir laiku pranešti apie priešo pėstininkų puolimą. Tokie stebėjimo postai turėjo būti įrengti ne tik priešakinėje linijoje, bet ir giliau esančiose pozicijose.

      Buvo pastebėta, kad nedidelėje apšaudymo zonoje yra tikslinga koncentruoti visų ginklų koncentraciją, padarant priešui kaip įmanoma daugiau nuostolių, ypač svarbu frontalinę ugnį derinti su flangine, apimant ir kliūčių ruožą. Tai galima buvo daryti iš pačios linijos arba specialiai įrengtų flankavimo pozicijų.[23] Tokiomis pozicijomis galėjo būti ir betoniniai aukštumose esantys ugnies taškai, ir greitašaudžiai pabūklai.

      Artilerijos pozicijoms labai svarbu, kad stebėtojai būtų apsaugoti pėstininkų pozicijomis ir turėtų galimybę reikalui esant atsitraukti. Pačios baterijos turėtų būti išdėstytos tokiu atstumu, kad galėtų pagelbėti pėstininkams, bet patys pabūklai nebūtų priešo artilerijos, apšaudančios priešakines pozicijas, poveikio zonoje. Patys pabūklai turėjo būti talpinami patogiose šaudymo pozicijose, gerai pridengtomis amunicijos slėptuvėse, su priedangomis [24]. Artilerijos rezervas turėtų privažiavimo kelius.

      Batalionų ir pulkų vadai turėjo turėti vadavietes, kurios leistų betarpiškai stebėti ginamą ruožą. Aukštesnė vadovybė turėjo turėti vadavietes arti fronto, bet vengiant masinės ugnies, joje turėjo būti susisiekimo linijos su stebėtojais ir pavaldžiais vadais, apie vadavietės buvimo vietą turėjo žinoti visi pavaldūs vadai, kad būtų galima vadovybę informuoti ir reikalingą pagalbą pasiųsti.

      Slėptuvės ir aprūpinimo – tiekimo padaliniai turėjo turėti įsikurti 2-oje ar 3-oje pozicijose.

      Apkaso linijoje kas 8-10 metrų turėjo būti įrengti traversai (Schulterwehr), saugantys karius nuo išilginio apšaudymo ar skeveldrų, o tinkamose tam vietose turėjo būti įrengti flankuojantys apkasai, išsikišantys už gynybinės linijos per kelis metrus. Tokie flankavimo apkasai turėjo būti gerai maskuoti ir dengiami iš užnugario pylimėlio, paliekant galimybę apeiti šią poziciją vizituojančiam karininkui.[25]

• Karo veiksmų teatro ypatybės Daugpilio – Zarasų ruože.

      Daugpilio – Zarasų ruože svarbiausiu strateginiu objektu buvo Daugpilio tvirtovė ir tiltai per Dauguvą, kuriuos kontroliavo rusai. Nesant pakankamai jėgų Daugpilio tvirtovei užimti, vokiečiams teko tenkintis Sėlos rytinės dalies ežerais, sudariusiais Lietuvos ežeryno šiauriausią dalį. Šiame nederlingame, miškingame krašte buvo galima sėkmingai gintis, tačiau labai trūko normalių gyvenimo sąlygų, kurias galėjo užtikrinti didesnis miestas ir jo infrastruktūra. Nesant jokių alternatyvų teko tenkintis Novoaleksandrovsko (Zarasų) ir didesnių dvarų galimybėms, jas stiprinant kariuomenei prieinamais būdais karo metu. Didele problema buvo ir keliai. Tik trys keliai turėjo didesnę reikšmę – tai Vilniaus – Daugpilio geležinkelis (paskutinė vokiečių pusėje buvusi stotelė – Turmantas), Panevėžio – Obelių – Daugpilio ir Karaliaučiaus – Sankt Peterburgo (caro) traktas, kurių kariuomenė galėjo vienu metu judėti dvejomis kryptimis. Visi kiti keliai buvo vietinio pobūdžio ir galėjo būti naudojami tik nedideliems kariuomenės judėjimams ir logistikai. Tokiu būdu būtent šie du keliai ir buvo akylai saugomi abiejų pusių kariuomenės, kituose baruose tenkinantis bendro pobūdžio lauko įtvirtinimais, besiremiančiais ežerų sąsmaukomis, upėmis, upeliais ir pelkėmis. Vietovė labai tiko gynybai, bet visiškai netiko puolimui, tuo labiau kad pakankamai greitai Lietuvos geležinkeliai buvo perstatyti pagal europinius standartus. Natūralu, kad šarvuoti traukiniai, šarvuočiai, kavalerija čia turėjo ribotas galimybes veikti, tuo tarpu aviacijos reikšmė buvo didžiulė: esant palankioms oro sąlygoms buvo galima nesunkiai perskristi visas gamtines ir žmogaus sukurtas kliūtis. Tačiau tikraisiais šio karo veiksmų teatro šeimininkais buvo artileristai, inžinieriai ir pėstininkai.

      Reikia pripažinti, kad Rusijos kariuomenė šiame ruože turėjo geresnes sąlygas, ji galėjo nesunkiai permesti pajėgas, pasinaudodama taikos metu įrengta geležinkelių sistema, jungiančią tiek frontą su užnugariu, tiek Rygą su Daugpiliu, Dauguvos upė buvo labiau kontroliuojama rusų, nei vokiečių, įskaitant tiltus per Dauguvą, tačiau žinant kariuomenių kokybines charakteristikas šie privalumai galėjo virsti trūkumais, nes sausumos kryptis Sankt Peterburgo kryptimi neturėjo jokių gamtos ar fortifikacinių sistemų kliūčių. Taip ir atsitiko 1917 metų rudenį, kai bolševikų valdoma Rusija buvo priversta kapituliuoti vokiečiams priartėjus visai netoli tuometinės Rusijos sostinės. Natūralu, kad Dauguvos linijos išlaikymas buvo ypač svarbi užduotis Rusijos kariuomenei, o vienintele priemone tai padaryti, karo sąlygomis buvo nustumti vokiečius kaip galima toliau nuo kritinės infrastruktūros.

      Svarbiu gynybos elementu tapo ir vietos gyventojų simpatijos ir antipatijos. Vokiečiai galėjo tikėtis (ir dažniausiai sulaukdavo) vokiečių dvarininkų ir pačių vokiečių tautybės žmonių paramos, lietuviai ir žydai nebuvo priešiški vokiečių kariuomenei, siedami su jų atėjimu tam tikrus lūkesčius, nors ir nepatenkinti labai sunkia okupacine valdžia, skurdinusia kaimo gyventojus ir beatodairiškai kirtusia miškus, rekvizavusia arklius, kiaules, ėmusia viską, ką tik galėjo panaudoti savo buities palengvinimui ir kitaip skurdinusia ir šiaip ne per daug turtingus kaimo gyventojus[26]. Panaši situacija buvo ir miestuose, kur kariuomenė beatodairiškai užėminėjo pastatus, įrenginėdami ligonines, kareivines, štabus ir kitas įstaigas, nepatenkintieji paprasčiausiai neturėjo kam pasiskųsti. Vyr. ltn. H. Triobsto, atvirai parašiusio kariuomenės elgesį vietinių gyventojų atžvilgiu  nuomone Lietuva 1915-1918 metais išgyveno tą patį, ką Vokietija Trisdešimties metų karo (1618-1648) metu. Apie beatodairišką Vokietijos karių elgesį Oberosto teritorijoje bendrai liudija ir Lietuvos respublikos laikais surinkti atsiminimai, publikuoti 1925 m. pradėto leisti „Karo archyvo“ puslapiuose.

      Nepaisant realios okupacijos netekčių, gyventojai į vokiečių kareivius žiūrėjo kiek skirtingai. Tikri rusai turėjo progų pasitraukti, jautė vokiečiams natūralų priešiškumą. Rusai sentikiai šiuo požiūriu buvo labiau neutralūs, panašiai būtų galima įvardinti ir Lietuvos dvarininkus, daugiausiai save siejusius su lenkų kultūra, rusų ortodoksų būta daugiau tik prie pat sienos, labiausiai priešiški vokiečiams buvo latviai, kurių antidvarininkiškos nuostatos labai derėjo su nacionalinėmis, o rusų palankumas jiems sudarė sąlygas susiformuoti nacionaliniams latvių daliniams, daug prisidėjusiems prie Dauguvos pozicijos gynybos. Tokiu būdu kovos vyko ne tik specifinėmis gamtos, bet civilizacijos, kultūros sąlygomis. Vokiečių kariuomenės vadovybei artimiausi buvo dvarai, kurių gyvenimo sąlygos labiausiai buvo artimos jų įprastam gyvenimo būdui, tuo tarpu vienkiemiai, kaimai, nedideli miesteliai atrodė prastai, buvo priimami kaip svetimas, barbariškas kraštas. Norint geriau jaustis šiame kraštovaizdyje vokiečiai negailėjo laiko kurti bent pavadinimais namus primenančius žeminių miestelius, slėptuves ir kitus statinių kompleksus, ilgėdamiesi ne tik namų, bet ir paprasčiausios civilizacijos. Ypač kariai kentėjo nuo utėlių, drėgmės, purvo, kiek mažiau nuo visai vokiečių kariuomenei būdingo bado. Tačiau taip buvo tik pirmaisiais mėnesiais.

• Vokietijos kariuomenės junginiai ir daliniai Daugpilio – Zarasų ruože.

            Vokietijos kariuomenės organizacija turėjo bendrai priimtą struktūrą. Vyriausia kariuomenės vadovybė priklausė imperatoriui ir Generalinio štabo viršininkui, kuris vadovavo Vokietijos kariuomenės generaliniam štabui ir pajėgoms. Šis aukščiausias valdymo lygmuo, derindamas savo veiksmus su civiline Vokietijos imperijos valdžia, imperijos subjektais, sąjungininkais formavo politiką. Generalinis štabas planavo didžiąsias operacijas ir joms vadovavo, jungdamas politinius ir karinius uždavinius (strateginis lygmuo). Sausumos kariuomenei Vadovavo vyriausia sausumos kariuomenės vadovybė (Oberkommando Heer, sutrumpintai O. K. H.) ši vadovybė buvo svarbiausias kariuomenės organizacinis, administracinis ir logistinis centras. Dauguma Rytų fronto reikalų buvo sprendžiama naujai atsiradusioje Vyriausio Rytų vado įstaigoje, kuri kuravo ne tik fronte veikiančias armijas, bet ir okupuotų kraštų civilinius reikalus. Šiam reikalui kraštas buvo padalintas į apygardas, paskirta administracinė ir teisinė valdžia, tačiau kariniai reikalai išliko esminiu prioritetu. Tolesnis operacinis karinis valdymas vyko armijų ir armijos grupių vadavietėse, o atskiri uždaviniai buvo paskiriami korpusams brigadoms ir divizijoms. Brigados lygmenyje buvo keletas pareigybių ir tarnybų, turėjusių įtaką gynybinių įtvirtinimų statybai: prie korpuso vado buvo įsteigta pionierių viršininko (Komandeur der Pioniere) pareigybė, o divizijos štabe buvo vyriausio pionieriaus (Ältester Pionier-Offizier der Division) pareigybė. Taktinis valdymas vyko pulkuose, batalionuose ir kuopose, kurios savo uždaviniams vykdyti skirstėsi į būrius ir skyrius. Vokiečių kariuomenės pulką sudarė štabas (pulko vadas, adjutantas, karininkas pavedimams – ordonansas, aprūpinimo viršininkas puskarininkis ir regimento gydytojas). Pulke buvo trys batalionai. Batalioną sudarė štabas (bataliono vadas, adjutantas, aprūpinimo viršininkas, bataliono gydytojas su padėjėju ir raštininkas-apskaitininkas) ir 4 kuopos. Kuopoje buvo 5-7 karininkai. Pastebėtina, kad batalionui vadovavo kapitonai, o kuopoms – leitenantai, taigi karių laipsniai buvo laipsniu žemesni, nei taikos metu, bet tai normali karo meto praktika. Iš viso pėstininkų pulke buvo apie 100 karininkų ir 3000-3700 puskarininkių ir karių, gyvenančiu ir kovojančių 12 kuopų. Rezervo pulkuose batalione galėjo būti ir 3 kuopos. 

      I Pasaulinio karo pradžioje Prūsijoje buvo dislokuota 8-oji armija, kuri organizavo Rytprūsių gynybą ir kitus vėlesnius veiksmus. Jos štabas taikos metu buvo Poznanėje, karo pradžioje buvo perkeltas arčiau ginamų Rytprūsių į buvusią kryžiuočių Ordino sostinę Marienburgą (lenk. Małbork). Mobilizacijos metu didėjant pajėgoms iš 8 armijos buvo išskirta pietiniame Rytų fronto sparne Lenkijoje veikianti 9 armija. 1915 vasarą sėkmingai vykdant puolimą Žemaitijos – Kuršo kryptimi, operaciniam valdymui sustiprinti šalia armijos vadovybės iš 8-tosios armijos išskirta ir tiesiogiai Vyriausiam Rytų vadui pavaldi Lauenšteino grupė. Sėkmingai vykstant Lauenšteino puolimui Žemaitijoje ir Kurše, grupei buvo priskiriama vis daugiau padalinių, kol ji pasiekė armijos dydį. Tokiu būdu Vokietijos kariuomenėje 1915  gegužės 26 atsirado Nemuno armija. Jos vadu buvo paskirtas iki tol 8-ajai armijai vadovavęs Otto fon Belovas (von Below), štabo viršininku Biokmanas (Böckmann). Tuo metu vis dar egzistavusiai 8-ajai armijai, sudarytai daugiausiai iš XX korpuso, vadovavo artilerijos generolas Frydrichas fon Šolcas (Friedrich von Scholtz), o štabo viršininkas pulkininkas leitenantas Adolfas fon Šverinas (Dietlof von Schwerin). Tuo metu štabas buvo Lyke (vol Lyck, lenk. Ełk). 8-oji armija buvo panaikinta 1915 metų rugsėjo mėnesio 29 d., bet gruodžio mėnesį Nemuno armija buvo pervadinta į 8-ają, paliekant tą patį generolą Belovą vadu[27]. Šios armijos štabas veikė Šiauliuose. 1916 metų balandžio 1-osios armijos štabas buvo perkeltas į Jelgavą (vok. Mitau). Generolą Belovą paskyrus į Makedonijos, kartu išvyko ir armijos štabas, ir pats pavadinimas, todėl 1916 spalio 9 dieną junginiams vadovauti buvo paskirtas tuo metu išformuotos 12-osios armijos štabas (Armeeoberkommando 12, sutrumpintai A.O.K. 12,  1915-1916 metais dislokuotas Lydoje), vėliau vadintas logiškai 8-uoju armijos štabu. Sėkmingai įvykdžius 1917 metų puolimą štabas buvo perkeltas į Rygą. 8-oji armija 1917-1918 metais kontroliavo vadinamąsias Baltijos provincijas ir Kuršą (Baltische Staaten, Herzogtum Kurland und Semigalien) – būsimąsias Estijos ir Latvijos teritorijas, kurioms priklausė ir Pskovas[28]. 10-oji armija karo pabaigoje kontroliavo vokiškąją Lietuvą (Lietuvos karalystę).

      Kiek paini armijų pavadinimų istorija 1915 metų antrojoje pusėje realiam gyvenimui didelės reikšmės neturėjo. Priklausomybė armijai buvo glaudžiai susijusi su logistika. Nemuno (8-oji) armija buvo aprūpinama per Karaliaučiaus – Šiaulių geležinkelį ir sausumos kelią Karaliaučius – Ryga, su atšakomis link Liepojos, Rygos ir Daugpilio. Pastarasis kelias iš Šiaulių vedė į Radviliškį, Panevėžį, Kupiškį, Obelius link Alūkstos ir Daugpilio, taigi daliniai, puolę Daugpilį palei šį geležinkelį, priklausė Nemuno armijai, o puolę nuo Kauno ir Vilniaus – 10-ajai armijai.

10-ajai armijai priklausė trys korpusai: XXI, XXXIX ir XXXVIII.

      XXI korpusas į rytų frontą buvo permestas 1915 metų sausio viduryje. Vadovaujamas generolo Oskaro fon Hutjero (Oscar von Hutier)[29] (nuo balandžio mėnesio), korpusas dalyvavo kovose Rytų Prūsijoje, prie Lietuvos Suvalkijos sienos, kartu su XXXX Litzmano korpusu dalyvavo kovose dėl Kauno tvirtovės ir prie Vilniaus. Aktyvioms kovoms pasibaigus, korpusas užėmė gynybines pozicijas tarp Tverečiaus – Smurgainių – Naručio ežero – Krėvos, kur teko atlaikyti didžiausius smūgius rusų puolimo 1916 metų kovo mėnesį metu. Korpusą 1916 metų kovo mėnesį sudarė 31-oji, 42-oji ir 115-oji divizijos, rezerve 107-oji pėstininkų divizijos. Esminių kovų metų prie vadinamosios Hutier korpuso kovinės grupės buvo prijungtos 80-oji rezervo ir 3-oji kavalerijos divizijos.

      XXXVIII rezervo korpusas buvo suformuotas 1914 metų gruodžio mėnesį, kovas pradėjo Rytų Prūsijoje1915 metų sausio mėnesį su kitais 10-tosios armijos junginiais, dalyvavo kovose prie Suvalkų ir Augustavo, tačiau vėliau buvo permestas į pietinį Vokiečių kariuomenės sparną ir kovojo Lvivo/Lvovo (Lemberg) apylinkėse, kur įgavo Beskidų korpuso pavadinimą. 1916 m. kovojo daugiausiai Rytų Lenkijoje, ypač svarbios kovos vyko dėl Lietuvos Brastos tvirtovės, vasarą kovėsi prie Baranovičių, taigi pietiniame armijos flange.

      XXXIX rezervo korpusas buvo naujai suformuotas 1914 m. gruodžio mėnesį Rytų Prūsijoje ir 1915 m. kovą kovojo Otto fon Lauenšteino (Lauenstein) armijos grupėje, kuri pradžioje veikė Prūsijos – Lietuvos Suvalkijos pasienio ruože, vėliau persikėlė į Žemaitiją, kur dalyvavo Šiaulių mūšyje, kartu su jūrų pėstininkais šturmavo Liepojos tvirtovę, gynėsi nuo rusų kontrpuolimo prie Jelgavos (Mitau), gynėsi Dubysos pozicijoje, vėliau laikė pozicijas Kurše, prie Jelgavos. Tuo metu korpusas buvo sudarytas iš  6-osios , 36-osios ir 78-osios rezervo divizijų. Po tam tikro pergrupavimo prie korpuso buvo priskirta naujai suformuota  88-oji pėstininkų divizija, kombinuota Bekmano (Beckmann) divizijos grupė bei laikinasis Kurto fon Mogeno (Morgen) rezervo korpusas. Šios pajėgos dalyvavo puolime Daugpilio kryptimi rugsėjo mėnesio viduryje. 1916 m. viduryje korpuso vadas Oto fon Lauenšteinas dėl ligos savo pareigas perdavė generolui fon Štabsui (Staabs), korpas buvo perkeltas į Rumunijos frontą[30]. Šiam korpusui priklausė ir mūsų tiriamosios 77-osios rezervo ir 88-osios divizijos. Korpuso štabas buvo įsikūręs Utenoje.

      Nemuno (8-ajai) armijai 1915 metų vasarą ir rudenį priklausė keletas senųjų ir keli nauji junginiai. Iš senosios 8-osios armijos liko XX armijos korpusas, 1-asis Rezervo korpusas, 3-oji rezervo divizija. Naujai armijai buvo priskirta 2-oji divizija.

      XX armijos korpusas, vadovaujamas Frydricho fon Šolco, 1914 m. kovėsi Tanenbergo mūšyje, ir vėlesnėse kovose Lenkijoje, buvo priskirtas naujai sukurtai 9-ajai armijai. Korpuso štabo viršininku 1915 m. sausio 15 d. buvo paskirtas Adolfas fon Šverinas. Į 8-ają armiją buvo grąžintas 1915 m. pradžioje, tada kovojo Palenkėje, iš kur pateko į Žemaitijos – Kuršo puolimą (štabas Tilžėje). Korpuso pagrindu nuo 1915 m. spalio 8 d. veikė Šolco armijos grupė[31], vėliau, kaip jau buvo rašyta, trumpam ji sudarė visą 8-osios armijos pagrindą, sukūrus Nemuno armiją. Ši grupė dalyvavo kovose prie Gardino, tačiau pasiekus lauktą rezultatą buvo perkelta prie Daugpilio. Grupei tuo metu priklausė trys korpusai – Ebeno, Lauenšteino ir Richthofeno kavalerijos korpusas. Tokia grupės organizacija išliko iki pat 1917 metų pradžios, kada buvo pervadinta į „D“ grupę. Ši grupė dalyvavo Daugpilio užėmime, nutrūkus taikos deryboms su bolševikais, vėliau saugojo Dysnos ir Dauguvos tarpupį, užėmė Polocką ir karą baigė Kijeve.

      I armijos korpusas, buvęs 8-osios armijos sudėtyje taikos metu, dalyvavo gynybiniuose mūšiuose Lietuvos pasienyje (Stalupėnų, Gumbinės mūšiai), žiemos mūšiuose prie Mozūrų ežerų, paskui daugiausiai Palenkėje ir Suvalkijoje. Karo metu korpuso priklausomybė keitėsi, priskirant tai 8-ajai, tai 10-ajai, tai 12-ajai armijai, tačiau išlaikė priklausomybę ankščiau minėtam Ebeno korpusui (I armijos korpusas su priskirtais padaliniais). 1915 metų rugsėjo mėnesį korpusas dalyvavo Švenčionių prasiveržime, užėmė Vilnių, o spalio mėnesį buvo priskirtas Šolco armijos grupei, kur vėliau saugojo pozicijas prie Dauguvos.

      Kovoms Daugpilio kryptimi 8-ojoje armijoje vadovavo I rezervo korpusas (I. Reserve-Korps), dalyvavęs visose 1915 m. kovose Lietuvoje nuo balandžio 26 dienos. Korpusas jau turėjo pozicinio karo patirties iš kovų Lenkijoje ir  prie Dubysos, taip pat didžiuosiuose mūšiuose prie Šiaulių, kur praleido visas mūšio fazes nuo birželio 15 iki  liepos 25, paskui užėmė Panevėžį, kovojo prie Kupiškio. Trumpam buvo įsitvirtinęs prie Šventosios ir Jaros, o nuo rugsėjo 9 dienos jau kovojo prie Daugpilio. Pažymėtinos kovos prie Daugpilio prieštiltinio įtvirtinimo rugsėjo 13 iki lapkričio 11. Po šių kovų liko tvirtintis pasyviame fronte iki pat 1916 metų pabaigos. Dalis korpuso pavaldume esančių karių dalyvavo kovose prie Rygos, kur išbuvo iki pat 1917 metų vasaros pabaigos. Korpusui priklausė dvi rezervo divizijos, 1-oji rezervo divizija ir 36-oji rezervo divizija su keliais korpuso pavaldumo padaliniais, daugiausiai logistinės paskirties. Korpusui nuo 1914 m. lapkričio 12 d. iki pat 1918 m. vadovavo generolas leitenantas Kurtas fon Mogenas (Kurt von Morgen), jo štabo viršininko pareigas nuo 1915 m. gegužės 3 d. ėjo pulkininkas leitenantas Valteris fon Haksthoizenas (Walter von Haxthausen), jį matyt laikinai pakeitė majoras Oskaras fon Hankė (Oscar fon Hahnke), o pastoviai nuo 1916 m. pulkininkas Ėrichas Kunardas von Šmitas (Erich Kunhardt von Schmidt)[32]

      Korpusui paprastai priklausė dvi divizijos, ir jos išlikdavo mažai pakitusios per visą junginio istoriją. Šio korpuso istorija klostėsi kiek kitaip, todėl formavimo pradžioje minimų divizijų korpuse 1915-1916 metais nerasime, tuo tarpu sutiksime visai kitus junginius.

      Kovose prie Daugpilio iš kitų fronto ruožų atvyko 2-oji divizija. Jau pats jos pavadinimas rodo, kad tai vienas seniausių junginių Prūsijos kariuomenėje. Taikos metu ji buvo dislokuota Įsrūtyje, taigi tikėtina, kad jos sudėtyje būta daug lietuvių. 1915 metų kampanijoje divizija daugiausiai kovojo Palenkėje ir Bresto apylinkėse, tačiau Nemuno mūšio metu ji buvo įjungta (1916 rugpjūčio 28 – rugsėjo 08 d.) į 10-tosios armijos sudėtį ir kovojo prie Širvintų  ir mūšyje dėl Vilniaus (09-27 rugsėjo dienomis), kuris vyko prie Maišiagalos įtvirtintos pozicijos. Iš čia divizija buvo perdislokuota prie Kosjany, Miadsiolka ir Drūkšių, dalyvavo mūsų tiriamame Daugpilio ir Daugpilio prieštilčio mūšyje (rugsėjo 29 – lapkričio 1), kurio metu laikėsi trijose pozicijose: 1. mūsų tiriamame Drūkšių-Medumo ežerų sąsmaukoje (nuo spalio 1 iki 31 dienos); 2. Grenzthal ir Gateni (spalio 11-17) ir 3. Schoßbergo ir Alūkstės (Illuxt) (spalio 16-31). Divizija liko Daugpilio pozicijose iki 1917 metų lapkričio pabaigos, nors jos padaliniai dalyvavo garsiajame 1917 metų naujametiniame puolime prie Aa upės, buvo Eichorno grupės (10-oji armija ir jai priskirti daliniai) rezerve 1917 metų birželio 17- liepos 6 d. Dalis divizijos 1917 metų vasario mėnesį buvo perkelta į Vyriausios kariuomenės vadovybės rezervą (Oberste Heeresleitung, O. H. L) ir pateko į Vakarų frontą. Likę prie Daugpilio daliniai minimi 1916 m.balandžio 12-24 ir gegužės 8 – birželio 11 d. kovose prie Gorbunovkos (vok. Garbunowka, latv.) ir Dvietės dvaro (vok. Dweten)[33]

      Kovose 1915 metais pasižymėjo 78 rezervo divizija, kovojusi prie Alūkstos tilto prieigų.  Divizija Lietuvoje pasirodė dar balandžio mėnesį, dalyvavo žygyje per Žemaitiją ir Kuršą balandžio- gegužės mėnesiais, dalyvavo mūšiuose prie Dubysos, birželio 14-25 Šiaulių mūšyje, rugpjūčio pradžioje Kupiškio mūšyje, vėliau Pandėlio – Schymancų mūšyje, rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje kovėsi pozicinėse kovose prie Švento ežero ir Jaros, o nuo rugsėjo 9 iki pat lapkričio 20 – Daugpilio mūšyje, iš kurio intensyviausios kovos vyko  nuo rugsėjo 13 iki lapkričio 1 dienos[34].

      Kovose dalyvavo ir Bekmano divizija, 1915 metų lapkričio  mėnesį pervadinta į 108-ają diviziją. Šis junginys buvo suformuotas tik 1915 metų gegužės mėnesį ir savo kovos kelią pradėjo mūšyje prie Dubysos, iš kur per Raseinius, Girkalnį (Girtakol), Tytuvėnus, Ilgius (Ilgize) įsiliejo į Šiaulių mūšį, iš kur kartu su I Rezervo korpuso padaliniais dalyvavo kovose Aukštaitijoje. Nuo rugsėjo 9 dienos pulkas kovoja prie Daugpilio, lapkričio pradžioje įsilieja į pozicinę gynybą kur praleidžia likusią 1915 metų dalį ir išbūna pozicijose iki 1916 metų birželio 7 dienos, iš kur yra perkeliamas Vyriausos Rytų vadovybės rezervą. Divizijos vado pareigas visą mums svarbų laikotarpį užėmė generolas majoras Maksas Karlas Gotlobas Bekmanas (Max Karl Gottlob Beckmann). Divizijai 1915 metų spalio 3 dieną priklausė 5-oji pėstininkų brigada, kurią sudarė Aukštutinio Reino 97-asis pėstininkų pulkas (Oberrheinisches infanterie-regiment Nr. 97), Žemutinio Elzaso 137-asis pėstininkų pulkas (Unter-Elsässisches Infanterie-regimant Nr. 137), 265-asis rezervo pėstininkų pulkas, 1-asis rezervo dragūnų pulkas, 243-asis lauko artilerijos pulkas, 1 rezervo pionierių bataliono 1-oji kuopa, 275-asis apšvietimo būrys (Scheinwerferzug Nr. 275), ir 108-asis vertėjų būrys (Fernsprech-Doppelzug Nr. 108)[35].

      10-ajai armijai priklausiusi 3-oji rezervo divizija Lietuvos – Kuršo karo veiksmų teatre atsirado Nemuno mūšio metu. Prieš tai jai teko dalyvauti kovose dėl Osovieco ir Lomžos tvirtovių prie Bebro upės. Divizija dalyvavo mūšiuose dėl Vilniaus, po kurių įsitvirtino Krėvos – Smurgainių- Naručio – Tverečiaus apylinkėse, kur išbuvo iki 1917 metų gegužės, kai buvo perdislokuota į Vakarų frontą. Divizijai teko atlaikyti Naručio mūšio pagrindinį smūgį, dalyvauti Žiemos kovose prie Rygos 1917 metais[36]. Divizijai nuo 1916 m. iki 1917 m. vasario 1 d. vadovavo generolas majoras Paulius Veinšenkas (Paul Weinschenck).

      Mūsų tiriamai temai didžiausią reikšmę turėjo XXXIX korpusui priklausiusios 77-oji rezervo  ir 88-oji divizijos, ilgam įsitvirtinusios Zarasų – Daugpilio apylinkėse. Visi naujai karo pradžioje sukurti junginiai[37], daliniai[38] ir padaliniai[39] buvo vadinami rezerviniais. Dešiniąjame 88-osios divizijos sparne pozicijas užėmė 225-oji pėstininkų divizija[40], kairiajame 37-oji pėstininkų divizija (priklausiusi Šolco armijos grupei, vėliau 8-tąjai armijai)

      77-oji rezervo pėstininkų divizija buvo formuojama 1914 metų pabaigoje[41]  (kitais duomenimis 1915 m. pradžioje[42]), iki 1915 m. vasario 2 d. buvo 10-osios armijos sudėtyje, kovojo prie Mozūrų ežerų ir Suvalkijoje. Ilgą laiką, kelis pavasario – vasaros mėnesius užėmė gynybinę poziciją prie Seinų, tarp Augustavo, Marijampolės ir Pilviškių. Liepos 21 d. – rugpjūčio 7 d. kovojo Kauno tvirtovės prieigose prie Veiverių ir Jiesios, dalyvavo Kauno tvirtovės šturme rugpjūčio 8-18 dienomis, po kurių taip pat dalyvavo Nemuno mūšyje. Rugpjūčio 20 d. – rugsėjo 8 d. laikėsi prie Šventosios ir Jaros, vėliau dalyvavo mūšyje dėl Vilniaus, kurio metu pasiekė  Krėvos, Smurgainių, Naručio, Tverečiaus pozicijas, jose laikėsi iki spalio 9 dienos, iš kur buvo perkelta į Medumo ir Drūkšių ežerus jungiančią sąsmauką, kur dalyvavo mūšiuose dėl Daugpilio ir Daugpilio prieštiltinės pozicijos, atskiri padaliniai buvo dislokuoti Gatenos, Januliškių ir Ilzeno ežero tarpupyje. Nuo lapkričio 1 d. divizija pradėjo ilgalaikį pozicinį karą, kuriame išbuvo iki pat 1917 m. rugpjūčio mėn.  dalyvaudama ir vėlesnėse kovose prie Daugpilio ir Rygos. Pastebėtina, kad divizijos istorijoje yra minimi keli fronto suaktyvėjimai: 1916 metų kovo 19-28 d., įvardinti kaip ,,Kovo kovos prie Daugpilio“ (Märzkämpfe  vor Dűnaburg) ir 1917 metų liepos 18-25  d. ,,Daugpilio gynybinės kovos“ (Abwehrschlacht bei Dűnaburg).

      Mūsų tiriamuoju laikotarpiu divizija buvo įsitvirtinusi tarpo Švenčio ežero (Sventes ezers) ir į šiaurės vakarus nuo Medumo (Medumes) esančios ežerų grupės, kurių didžiausias buvo Medumo ežeras (Meduma ezers), taip pat sausumos pozicijoje nuo Medumo į rytus iki Vilniaus – Daugpilio geležinkelio. Antroji gynybinė linija tarpuežeryje ties dabartine Lietuvos-Latvijos sienos riba, ties Kampiniškių – Laukesos ežerais ir toliau pagal sieną. Ties pagrindiniu keliu Zarasai-Daugpilis ji buvo Egipto kapinėse. Trečioji linija ėjo kitoje Laukesos pusėje, Smėlynėje, iš kur buvo galima puikiai palaikyti pagrindinės linijos gynybą. Planuose galima matyti gerokai toliau į pietvakarius iki Smalvų – Samanavo ežerų grupės vedančius kontūrus, bet jie buvo tik batalionų atsakomybės ribų planuose. Pagrindinis divizijos centras – Zarasų (Novoaleksandrovsko, sutrumpintai Novo) miestelis. Pagrindinė logistinė komunikacijos linija – Kauno – Daugpilio (caro) traktas. Divizijos štabas buvo įrengtas dvare, vadinatame Lautzensee. Divizijai nuo formavimo pradžios iki 1915 m. rugsėjo 22 d. vadovavo generolas majoras Karlas Brozijus (Karl Brosius), nuo 1915 m. rugsėjo 23 d. iki 1917 m. gegužės, (taigi daugumą mūsų tiriamojo laikotarpio) divizijai vadovavo generolas leitenantas Sigizmundas von Fiorsteris (Sigismund von Förster). 1917 metų 18 dieną vadovavimą perėmė ir iki divizijos išformavimo jai vadovavo generolas majoras Francas Adamas (Franz Adam)[43].

      Kadangi generolas leitenantas Sigizmundas fon Fiorsteris (Sigismund von Förster) (1856-1934) yra svarbi figūra mūsų tyrimui, apie jį pateiksime daugiau informacijos. Tai buvo didžiulę patirtį turintis vyresnio amžiaus generolas, pakviestas karo pradžioje iš rezervo. Dar būdamas fanenjunkeriu[44] jis gilinosi į pionierių mokslus, vadovavo pionierių daliniams, 1875 m. baigė jungtinę artilerijos inžinerijos mokyklą, buvo paskirtas į geležinkelio dalinius, 1881-1883 m. lankė paskaitas Berlyno technologijos universitete, vadovavo Heseno pionierių batalionui Maince, vėliau oro balionų padalinyje. XIX amžiaus pabaigoje buvo paskirtas pėstininkų bataliono vadu  Prūsijos kariuomenėje. Nuo 1900 m. veikė tolimųjų rytų karo teatre, tarnaudamas Bokserių revoliucijos malšinime Kinijoje, kur teko dalyvauti kiniečių tvirtovės Tse King Kuan šturme. Už Kinijos kampaniją gavo imperatoriaus „Pour le Mérite“ ordiną. Šie kariniai žygiai pakreipė Fiorsterio karjerą labai teigiama kryptimi, grįžus į Vokietiją majoras buvo paskirtas 5-ojo Prūsijos gvardijos regimento 1-ojo bataliono vadu. 1904 metais prasidėjus Rusijos – Japonijos karui, Fiorsteris buvo paskirtas Vokietijos stebėtoju Japonijos kariuomenėje – labai atsakingoms pareigoms to meto kariniame pasaulyje[45], grįžus iš karo buvo paskirtas 5-ojo Brandenburgo regimento (Kiustryno tvirtovė prie Oderio, dabar lenk. Kostrzyn) vadu ir gavo pulkininko karinį laipsnį. Reikia pasakyti, kad karinė karjera vyko ypač sėkmingai, ypač 1910 m. gavus 68-osios brigados vado Meco[46] tvirtovėje pareigas ir generolo majoro laipsnį. 1913 metais Sigiszmundas Fiorsteris buvo paskirtas Brandenburgo 6-osios divizijos vadu ir gavo generolo leitenanto laipsnį. Prieš pat I Pasaulinio karo pradžią dėl nežinomų priežasčių buvo išleistas į rezervą (zur Disposition) ir apdovanotas ypač aukštu imperijos apdovanojimu (Stern zum  Roten Adlerorden II. Klasse mit Eichenlaub). Vis tik toks „iki pareikalavimo“ statusas pačiame jėgų žydėjime esančiam generolui reiškė nesėkmingą karjeros posūkį, susijusį su konfliktu ar neįtikimu tam tikrai dominuojančiai karininkijos grupei[47]. Karui prasidėjus generolas buvo paskirtas I rezervo korpuso vadu, vadovavo kovoms Lenkijoje, o nuo 1915 metų rugsėjo 23 d. buvo paskirtas 77-osios divizijos vadu[48]. Iš tikrųjų tokie žmonės jau turėjo vadovauti armijai, o ne divizijai. 1915 metais generolui buvo 59 metai, taigi divizija turėjo ypač patyrusį, karo inžinieriaus išsilavinimą ir didžiulę praktiką turintį vadą. Šis žmogus valdė 220 kvadratinių kilometrų plotą viešpaties teisėmis. Kariai galėjo prilyginti jį Romos pasienio ruožo – limesos forto viršininko statusui. Generolas ne tik saugojo Vokietijos išorinę sieną, bet ir vykdė kultūros nešėjo funkcijas šiame Lietuvos regione. Vadas buvo labai žmogiškas, jo mėgstama frazė buvo „viskas dėl paprasto kario“. Šis vadas neužėmė „pono“, bet „pirmojo tarp lygių“ (Primus inter Pares) poziciją. Iki 1915 m. Sigizmundas fon Fiorsteris buvo keturis kartus sužeistas[49].

      Diviziją sudarė 255-asis, 256-asis ir  257-asis rezerviniai pėstininkų pulkai, 59-asis ir 60-asis rezervo artilerijos pulkai, sunkioji rezervinė artilerija ir priskirti vienetai: garso matavimo padalinys (Schallmesstruppe), artilerijos  matavimo padalinys, Planavimo padalinys, lakūnai, oro balionų padalinys, autokolona, lauko meteorologijos stotis, jėgerių dviratininkų kuopa, maisto aprūpinimo kolona, eskadronas, lauko žandarmerija, prožektorių būrys, minosvaidžių kuopa, sunkiųjų kulkosvaidžių būrys, lauko ligoninės, lauko rekrūtų depas, 78-oji pionierių kuopa ir kiti padaliniai. Divizijos formavimo pradžioje jai priklausė ir 79-oji rezervo pionierių kuopa.

      1915 metų pabaigoje divizija jau dengė mažesnį, tačiau labai atsakingą barą. Ši pozicija nebuvo labai patogi, per didelį plotą užėmė sausumos plotai, todėl antrosios gynybinės linijos vietoje buvo įrengta nauja ilgalaikė pozicija, ėjusi Laukesos pietiniu krantu divizija iš esmės gynė plotą tarp Kauno – Daugpilio  plento ir Vilniaus – Daugpilio geležinkelio įskaitytinai.

      Zarasų apylinkėse 77-oji rezervo divizija išbuvo nuo 1915 m. lapkričio pradžios iki 1917 m. rugpjūčio mėn. pabaigos[50].

            88-oji divizija buvo sukurta iš 1915 m. pradžioje sudarytos ,,Mengeso divizijos“, kuri 1915 m. balandžio-gegužės mėn. laikotarpiu dalyvavo kautynėse prie Pilicos miestelio.  Liepos mėn. ši divizija būdama tarp Pilicos ir Vyslos upės dalyvavo puolime prieš Rusijos pajėgas. Rugpjūčio mėn. pabaigoje frontui judant į rytus ,,Mengeso divizija“ pasiekė Vilnius apylinkes, o rugsėjo mėn. priartėjo prie Daugpilio, kur užėmė pozicijas prie Drūkšių ežero. Pasiekus Drūkšių ežero apylinkes ir įvykus fronto stabilizavimuisi, divizija buvo performuota ir tapo 88-aja pėstininkų divizija. 88-oji pėstininkų divizija, vadovaujama generolo leitenanto Vilhelmo von Mengeso (Wilhelm von Menges), pavaldi XX korpusui, sudariusiam Nemuno armijos (vėliau 8-osios) dešinįjį sparną.  88-oji divizija saugojo nedidelį fronto ruožą, einantį į pietryčius nuo geležinkelio iki nedidelių ežerų grupės Brigenės (Briģenes ezers, orig. vokiškame žemėlapyje Demmes), Demenės (latv. Demenes, orig. vokiškame žemėlapyje Deglaiku) ir toliau į pietus iki Drūkšių ežero: Akmenkos (latv. Akmenka), Darzo (latv. Dārza, orig. vokiškame žemėlapyje Gatenu), Skirno (orig. vokiškame žemėlapyje Skirno) , įskaitant Tilžės apylinkėse esančius įtvirtinimus. Trečioji linija rėmėsi į Drūkšių – Smalvų ežerų sąsmauką. Pagrindinis logistinis administracinis centras – Turmanto geležinkelio stotis ir miestelis. Pagrindinė logistinė komunikacijos linija – Vilniaus – Daugpilio geležinkelis. Abi tiriamos divizijos galėjo nesunkiai viena kitą paremti, nes tarp pagrindinių centrų tebuvo 15 kilometrų atstumas. Maždaug per vidurį tarp abiejų centrų buvo Smalvų miestelis.

1915 m. 88-oji divizija buvo sudaryta: iš trijų pėstininkų brigadų, po du pėstininkų pulkus kiekvienoje. Divizija buvo vadinama landvero divizija, nes buvo sudaryta iš teritorinės kariuomenės – landvero dalinių ir padalinių.

175. Landvero pėstininkų brigada (nuo 1915 08 02, iki tol vadinosi 1 Landvero pagalbine pėstininkų brigada (Landwehr-Ersatz-Infanterie-Brigade 1)): Nuo 1915 spalio 4 d. brigadai vadovavo vadas generolas majoras Otto Francas (Generalmajor Otto Frantz) brigadą sudarė 349-asis ir 350-asis Landvero pėstininkų pulkai.

176. Landvero pėstininkų brigada (1915 rugpjūčio 2 d. – 1917 vasario mėn. anksčiau vadinta Budenbroko brigada, vadas gen. Alfredas Freiheras von Budenbrokas (Alfred Freiherr von Buddenbrock). Brigadą sudarė du pėstininkų pulkai, priskirti Saksonijos kariuomenei: 351-asis ir 352-asis (saksų) pėstininkų pulkai.

177. Pėstininkų brigada, vadas gen. Klemensas Ulrichas (Klemens Ullrich). Brigadai priklausė 353-asis ir 354-asis pėstininkų pulkai.

Taip pat divizijai priklausė 88-asis kavalerijos pulkas, 88-asis  ir 223-asis lauko artilerijos pulkai, 6-asis landvero pėsčiosios artilerijos batalionas ir 6-asis landvero pionierių batalionas.

1916-1917 m. laikotarpiu 88-osios divizijos sudėtis keitėsi. Prie Drūkšių ežero pozicijų 88-oji pėstininkų divizija išbuvo lygiai dvejus metus – nuo 1915 m. rugsėjo iki 1917 m. rugsėjo[51]. 

      Pionierių kuopos buvo priskirtos prie pėstininkų pulkų. Atsiminimus palikęs pionierių vyresnysis leitenantas Hansas Triobstas (Hans Tröbst) tarnavo 77-osios rezervo divizijos 147-ojo pėstininkų pulko 78-oje rezervo pionierių kuopoje. 77-osios divizijos pionieriai bazavosi Gudotiškių kaime. 1915 metų pabaigoje tai buvo vienintelis pionierių padalinys divizijoje[52]. Prie kiekvieno pėstininkų pulko buvo paskirta po vieną būrį (Zug) pionierių, o kuopos vadas kartu ėjo ir divizijos inžinierių viršininko pareigas. Žinoma, tokie pajėgumai leido pionieriams tik atlikti patarėjų ir instruktorių pareigas, visi įtvirtinimo darbai buvo atliekami pačių pėstininkų ar priskirtų padalinių.

      Priskirtaisiais padaliniais vadintini statytojai, priklausę vadinamiesiems judriesiems pulkams (Reiseregiment), kuriuos sudarė padaliniai – du paramos batalionai (Armierungsbattalion), po 1000 žmonių kiekviename, atskirieji paramos batalionai, landšturmo ir karo belaisvių batalionai. Šios pajėgos ir buvo pionierių karininkų „darbo jėga“.

Rezerviniai daliniai, sudaryti iš rezervistų, pasižymėjo tam tikromis savybėmis, skiriančiomis juos nuo reguliariosios kariuomenės dalinių. Reguliariosios kariuomenės daliniai, ypač karininkai ir profesionaliosios kariuomenės puskarininkiai, kariuomenę pasirinko sąmoningai, kaip profesiją, todėl ir karo metu jie jautėsi ,,savo rogėse“. Karo metu buvo galima greičiau padaryti karjerą ir savo žinias pritaikyti praktikoje, o karinė rutina buvo įprasta veikla, tik kiek netradicinėmis sąlygomis. Profesinės tarnybos karininkai galėjo greičiau  patekti į saugų ir komfortišką štabą. Rezervo kariai buvo ištraukti iš savo įprastos aplinkos, nutraukiant studijas, ištraukiant iš verslo, vedę kariai – iš šeimos. Pradžioje viskas buvo aišku, bet kai tik karas įgavo ištvermės karo pobūdį, o ypač iš esmės beprasmiškame apkasų kare, kariai darėsi nelaimingi, apgauti ir akivaizdžiai nepatenkinti savo padėtimi. Karininkams – rezervistams didesnė karjera nešvietė, taigi jie taip pat liko atstumti, dažniausiai siunčiami į sunkesnes sąlygas turinčius postus. Ši tarposkyra akivaizdžiai ėmė dominuoti 1916 m.  viduryje, kai  Rumunijai stojus į karą Antantės pusėje visos viltys dėl greitos karo pabaigos sužlugo ir atstumas tarp profesionalų ir mobilizuotųjų ėmė didėti – skyrėsi lūkesčiai[53].

• Gynybinės sistemos evoliucija

1915 metų spalio – lapkričio mėnesį, vykstant kovoms ir ginantis nuo rusų kontrpuolimo, kariai glaudėsi paprastame apkase su traversais, kuriame nebuvo jokios drenažo sistemos, todėl nemaža dalis buvo apsemta lietaus vandens. Be didelės tvarkos buvo iškastos slėptuvės, dažnai panaudojant artilerijos ugnies išraustas duobes. Rezerviniai padaliniai greituoju būdu kasė duobes, dengė penkiomis eilėmis vietoje esančius rąstus (dažniausiai artilerijos išgriautus) ir dengė juos žeme. 2/3 karių laikė gynybą, tik 1/3 galėjo dirbti. Gelbėjo pagalbiniai daliniai. Tik 1915 m. lapkričio viduryje, kiek aptilus kovoms ir apšaudymui jau buvo galima įsikurti „padoriau“, įkuriant žiemos stovyklas[54]. Buvo svarbu sukurti sąlygas žmonių ir arklių išgyvenimui šalčio ir drėgmės sąlygomis. Gamta tapo didesniu priešu, nei pats priešas. Laimei, rusams kilo tos pačios problemos. Prasidėjo pozicinis karas (vok. Stellungskrieg).

Ilgainiui darėsi aišku, kad vadinamosios žiemos stovyklos palaipsniui virsta ilgalaike pozicija, todėl buvo pradėtos įrenginėti kitos linijos. Kadangi pavadinimai įvairuoja, pabandysime pateikti lentelę, kuri paaiškintų gynybinių pozicijų įrengimo chronologiją.

Laikas
1915 10 – 1915 12	Priešakinė (I linija)	Rezervinė linija
1915 12 – 1916 03	Priešakinė (I linija)	II linija
1916 04 – 1918 02	I pozicija	II pozicija	III pozicija

Vokietijos kariuomenė paprastai įrengdavo tris gynybos pozicijas (Stellung, pradžioje kartais vadinant linija – Linie, vėliau šie du terminai išsiskyrė ir turėjo atskirą, tarpusavyje subordinuotą reikšmę – pozicija galėjo būti sudaryta iš kelių linijų), priešais dar būdavo įrengiami stebėjimo postai ar užtvaros, vadinama priešakine pozicija. Priešakinė pozicija, vadinama pirmąja kariuomenės buvo įrengiama per 400-500 metrų nuo priešo, ją sudarydavo apkasai, labai retai aprūpinti didesnėmis slėptuvėmis, nebent frontas būtų stabilizavęsis labai ilgam laikui. Priešakinė pozicija buvo skirta priešo žvalgams sulaikyti ir pirminiam puolimui atlaikyti, priešo puolimo mastui įvertinti. 1915-1916 metų žiemą ji buvo vienintelė, nes buvo tikimasi, kad pavasarį karo veiksmai atsinaujins. Ją sudarė ištisinė stovinčiam kariui skirta tranšėja be  kliūčių ruožo, su užnugariu sujungta susiekimo tranšėja (Annäherungsweg), kuri pasitraukus iš priešo apžiūros lauko pereidavo į paprastą atvirą kelią. Šie keliai atsirado todėl, kad būtų galima apsaugoti karius, einančius pavalgyti, nuo atsitiktinių kulkų, kurias rusų kareiviai paleisdavo nuolat, taikydamiesi į bet ką, judantį atviroje vietovėje. Kai baigdavosi šoviniai, vokiečių kareiviai įrenginėdavo kliūtis. Tačiau jau greitai rusai pradėjo naudoti šrapnelius, reikėjo statyti priedangas, kurios gintų nuo šio pavojaus iš viršaus. Kirviai, kastuvai, kuriuos pradžioje pėstininkai mėtė kaip nereikalingą balastą, greitai tapo aukso vertės.

• 1915 m. pabaigos (ankstyvasis) laikotarpis

      Ankstyvajame etape už kelių kilometrų nuo priešakinės linijos buvo įrengiama rezervinė linija, kurioje gyveno kareiviai ir buvo įrengiami sandėliai. Tokiems tikslams labai tiko į pietvakarius ir vakarus atgręžti Laukesos ežerų link besileidžiantys šlaitai prie Egipto (Wilkomjesto) vietovės, kuriuose vokiečiai įsirengė „urvus“ – slėptuves, virš kurų buvo įrengti apkasai, dar ir šiandien matomi prie Egipto bažnyčios esančiose kapinėse. Tuo pačiu metu, taip pat kapinėse buvo įrenginėjamos rezervo pozicijos Smėlynėje[55].

      Šis improvizuotos gynybos laikotarpis truko iki 1916 m. sausio mėnesio, kai manevrinis karo pobūdis savaime perėjo į pozicinį. Tuo metu Vokietijos kariuomenė parengė naujus 1:25 000 mastelio žemėlapius, kuriuose buvo sužymėta ir vėliau koreguojama taktinė informacija. Tada korpuso štabo karininkai, lydimi inžinierių nustatė antrąją poziciją (Zweite Stellung), kuri turėjo būti įrengta per 5 – 10 kilometrų nuo pirmosios. Pozicijos vietą nustatė speciali vadovybės grupė, kuri žiemos metu, rogėmis apvažiavo vietovę ir pažymėjo svarbiausią įtvirtinimų kryptį. Darbą atlikus ir gavus atsakymus į klausimus, divizijos pionierių vadas gavo įsakymą darbus vykdyti. 77-osios divizijos atsakomybės rajone jam buvo priskirtas 1046-asis skrajojantis pulkas (I. R. 1046), 40-asis ir 65-asis paramos batalionai, 23-oji landšturmo kuopa ir 42-asis karo belaisvių batalionas[56].

      Pirmoji pozicija šiuo laikotarpiu buvo sudaryta iš pagrindinės kovos linijos (Hauptkampflinie), todėl būdavo įrengiama ypač stropiai, naudojant kiek įmanoma patvaresnes medžiagas. Kaip liudija amžininkai, ši linija buvo pradėta įrenginėti 1915-1916 metų žiemą, prižiūrint pionierių specialistams. Karininkas visą numatytą ruožą padalino į penkias dalis, paskirdamas vyresniuosius – vieną leitenantą ir vyresniuosius puskarininkius. Linija ėjo šalia Turmanto – Zarasų kelio. Tai statytojams buvo labai palanki aplinkybė, nes mažiau reikėjo dirbti bekelės sąlygomis. Labai pravertė naujai sutvarkytas kelias ir tiltas. Žemė buvo įšalusi, todėl pradžioje buvo sukuriamas laužas, sušildydavęs žemę ir palengvindamas darbą. Darbas vyko lėtai, kiekvienas pradėtas vykdyti, vykdomas ir planuotas statinys turėjo būti žymimas žemėlapiuose. Raudona spalva reiškė baigtą darbą, mėlynas žymėjo vykdomą, o rudas – planuojamą. Divizija turėjo specialų planų ir žemėlapių poskyrį, kuris atliko šį svarbų darbą. Buvo naudojamas ir aparatas (Lichtpausapparat), gerokai palengvinęs darbą. Darbų priežiūrą vykdė divizijos pionierių vadas ir jo paskirtas pavaduotojas. Darbui Vokietijos kariuomenės apranga netiko, todėl vyrai pasirūpino Rusijos kariuomenės drabužiais, sudarytais iš karininkų papachos ir avikailio palto, kuriuos pirko Vilniuje. Tuo pačiu metu buvo dirbama ir prie kelio išilgai priešakinės linijos (apie kilometrą nuo fronto linijos stiprinimo, kad prieš prasidedant atlydžiui būtų galima paremti puolamus gynėjus. Per žiemą buvo pastatyta 12 tiltų, pavadintų Fiorsterio ar Zenderio tiltais. Taip pat buvo kuriami atramos punktai, kurie galėtų atlaikyti rusų puolimą pirmomis valandomis, iki atvyks rezervai. Šiose statybose daugiau dirbo patys kareiviai, karo belaisvių parengtus rąstus pristatydavo divizijos medienos tiekėjas, naudodamas artilerijos arklius.

      Gynybinės pozicijos buvo rengiamos ir tobulinamos visą kariuomenės stovėjimo laiką, taigi kito visą laiką, remontuojant ir pertvarkant esamus įtvirtinimus, statant tiltus, kelius, siauruosius geležinkelius, namus, statant priedangas, slėptuves, bunkerius, kliūtis, susiekimo, apšvietimo, ryšio ir kitas priemones.

      1915-1916 metų žiemą Priešakinė linija ((vok. Vordere Linie), dar vadinama 1-aja linija, vėliau iš jos išaugo pirmoji pozicija) buvo sudaryta iš apšaudymo lauko (Schutzfeld), jame esančio kliūčių ruožo, už jo per keliasdešimt metrų įrengto ištisinio apkaso, už kurio per keliolika – keliasdešimt metrų buvo įrengiama slėptuvė, su pagrindiniu apkasu sujungta susisiekimo. Pagrindinę tranšėją su užnugariu jungė įgilinti susisiekimo keliai[57]. Buvo manoma, kad apšaudymo laukas turėtų būti kilometro ar net mažesnio pločio, kad šauliai spėtų priešui pridaryti daugiau bėdos, tačiau tuo pačiu priešo stebėtojai turėjo didesnes galimybes išžvalgyti gynybines pozicijas ir pridaryti joms daugiau žalos artilerijos pagalba

Darbas šiose pozicijose buvo ypač pavojingas, daug nuostolių patyrė ir inžinierių – pionierių korpusas. Priešakinėse pozicijose 1915 metų pabaigoje pionierių kuopai vadovavo vicefeldfebelis Kochas klausęs atsargos karininkų kursą. Vokiečių artileristai, gyvenę šioje vietovėje nežinojo, kaip originaliai vadinosi vienkiemis, todėl pavadino vietovę artilerijos baterijos vado Willi vardu, pridėdami vietinę galūnę „–iški“ – gavosi „Wilischki“.  

      Laužyta priešakinių apkasų linija, papildžiusi prieš tai buvusius priešakinius apkasus, buvo pradėta įrenginėti dar 1915 metų pabaigoje netoli nuo Staro Dvoriščės esančios kalvos, pionierių kuopai vadovaujant kapitonui Christui. Koncepcija buvo paimta iš rusų gynybos sistemos, kuri skyrė flanginiam kliūčių ruožo apšaudymui tinkamą dėmesį (vok. Flankierung von Hindernissen). Šie įtvirtinimai, kaip tam tikras pavyzdys buvo pademonstruoti ir neutralių šalių karo atašė grupei, kuriai priklausė Norvegijos, Švedijos, Čilės, Kinijos ir Rumunijos karo diplomatai[58].

      Antroji linija, dar vadinama vidine linija (Hintere Linie, Rűckwartige Linie) buvo įrengiama provizoriškai kaip rezervinė, jeigu pirmoji būtų pralaužta, kaip galima gynybos pozicija atsitraukimo metu. Kartais pasitaiko pavadinimas „rezervinė“. Antroji linija turėjo būti nutolusi nuo priekinės per tokį atstumą, kad jos negalėtų sėkmingai naikinti priešo artilerijos ugnis, bet tuo pačiu ne per toli, kad antroji linija galėtų ateiti pirmajai į pagalbą[59]. Jų įrengimo kokybė priklausė nuo situacijos, tačiau dažnai būdavo rimčiau įrengiama tik strategiškai pavojingose vietose, prie kelių, sankryžų ar gintis ypač patogiose vietose. Rytų fronto atveju joms didelio dėmesio skirta nebuvo, nes rusų puolimai buvo nedideli, taktinio pobūdžio.

      Tokia pozicija turėjo keletą privalumų ir trūkumų: pozicija būdavo įrengiama laikantis 4765 metrų atstumo nuo priešų baterijų, taip apsaugant karius nuo tiesioginio poveikio minomis. Tačiau priešas galėjo nesunkiai nuspėti linijos ėjimo logiką, sprogus toliau šaudančios artilerijos sviediniui skeveldros lėkdavo išilgai tranšėjos, naikindamos viską savo kelyje. Dėl to buvo sukurta nauja gynybinės linijos koncepcija, paremta rusų karių įtvirtinimų logika, kai apkasas buvo statomas zigzagu, ar tiesiog laužtine linija, siekiant kiekvieno metro flankavimo, kaip kad buvo daroma ir pirmojoje linijoje. Taip sunkiau buvo nuspėti įtvirtinimų ėjimo logiką, išvengti didelių nuostolių išilginio apšaudymo metu, buvo lengviau kovoti priešui užėmus dalį įtvirtinimo. Toks įtvirtinimas ypač gerai realizavo sunkiųjų kulkosvaidžių galimybes, dengiant kliūčių ruožus, paliekant kelis šaulius, ginkluotus šautuvais kulkosvaidininko apsaugai. Tokiu būdu pozicijose buvo galima sodinti nuolat mažiau karių, sumažinant nuostolius dėl priešo artilerijos apšaudymo. Tačiau norint perdaryti visą poziciją reikėjo daugiau laiko, ne visur buvo tinkamos sąlygos tokio pobūdžio įrengimams.

      Smėlynės kalvoje  iki karo buvo bažnyčia, keletas statinių ir kapinės. Kadangi Smėlynė buvo prie pat Lietuvos – Kuršo sienos, prie pagrindinio kelio, čia kartkartėmis apsistodavo keliautojai. Buvo žinoma, kad keliaudamas į Peterburgą čia buvo apsistojęs ir Vokietijos kancleris Otto fon Bismarkas. Kalva buvo stipriai apgadinta vokiečių 277-osios (?) minosvaidžių baterijos ugnies dar manevrinio karo metu, kai kalvoje gynėsi rusai[60]. Namai buvo be stogų, norint juose apsigyventi, reikėjo daug nuveikti. Dirbant prie bažnyčios pritaikymo gyvenimui, į pastatą pataikė atsitiktinis sviedinys, užmušęs nemažai vokiečių pionierių. Po šio įvykio vokiečiai bažnyčios pastatu nebesidomėjo, daugiausiai dėmesio skirdami parapijos namams (Pfarrhaus). Įrenginėjant Smėlynės kalvoje slėptuves (Unterstände) reikėjo iškasti 3,8 metro žemių, kas žiemos metu buvo sunkus darbas, tačiau prasikasus pro neseniai susidariusį įšalą, buvo galima kastis lengviau, tuo labiau, kad žemė buvo lengva. Darbas buvo patikėtas landšturmo batalionui „Darmštatas“, kurį sudarė trys kuopos. Reikia pastebėti, kad buvo rūpinamasi ne tik funkcinėmis perdangomis ir įėjimais, bet ir estetine išvaizda, panaudojant išlikusius bažnyčios elementus bei dekoratyvinius rąstelius ir kartis, iš kurių buvo daromos eksterjero detalės, poilsinės pavėsinės, tvorelės, paradiniai varteliai ir trūkstami baldai. Tokių pastatų architektūra buvo paprasta: sienos buvo daromos iš beržo ar kokios paprastesnės medienos, perdangą sudarė trys statmenai viena kitai guldomos rastų eilės, ant kurių buvo pilamas pusmetris žemės. Langeliai ir visos nišos buvo klojamos samanomis, o krosnelė davė šiam kūriniui šilumos ir mažino drėgmę. Viena slėptuvė buvo skirta skyriui – 8 žmonėms.

      1916 m. pradžioje Smėlynės poziciją įrenginėjo rezervo pėstininkų batalionas. Mažame kaimelyje dėl jo padėties įsikūrė visas miestas: savo štabą laikė divizijos artilerijos viršininkas pulkininkas leitenantas fon Reitzenštainas (Freiherr von Reitzenstein), pėstininkų brigados štabas. Toliau įrenginėjant žiemos sąlygomis vadinamąją antrąją liniją dirbo visas manevrinis pulkas (Reiseregiment). Darbas buvo atgrasus, pozicijas įrenginėję ne sau kariai nemotyvuoti, kariai daugumoje vyresnio amžiaus. Kelio stiprinimo ir medienos rengimo darbai buvo patikėti rusų belaisviams – 42-ajam karo belaisvių batalionui, atvežtam iš Heilsbergo. Batalione kilo kalbos, kad darbas rusų artilerijos pasiekiamoje pozicijoje pažeidžia belaisvių konvencijas ir kilo maištas, vos nepasibaigęs belaisvių egzekucija, bet po to buvo nuspręsta batalioną išskaidyti mažomis grupelėmis ir darbai pradėjo eiti sėkminga linkme.

      Kitas pionierių būrys buvo įsikūręs Staro – Dvoriščės sodyboje (šiuo metu neegzistuojanti vietovė prie Lietuvos-Latvijos sienos tarp Grendžios ir Kampuočio ežerų, tiesiai ant buvusios Lietuvos – Lenkijos demarkacinės linijos). Pradžioje pionierių depas buvo sudarytas iš nebaigtų statyti pastatų, taigi visų pirma buvo baigti įrenginėti stogai, kiek supaprastinant stogų konstrukcijas iš dvišlaičių į vienašlaičius, labiausiai vaikščiojami takeliai išgrįsti pakeltais lentiniais grindiniais, kad būtų galima judėti nesipurvinant kojų. Visas ūkis ir infrastruktūra buvo pradėta pritaikyti užfrontės poreikiams: statomi gyvenamieji namai ir pašiūrės, kaupiamos priemonės priešakinių pozicijų ir pagrindinės pozicijos įrengimui. Sprendimą būtent čia įsikurti nulėmė geografija: kaimas buvo toliau nuo priešakinių pozicijų, o gruntas leido tiesti siaurąjį geležinkelį iki Turmanto, taip čia suėjo vietiniai keliai, jungiantys užnugario kelią, Smėlynę, Gudotiškes, Turmantą ir priešakines pozicijas.

      Vokiečiams įsikuriant buvo labai svarbu turėti padorius namus, kuriuose būtų galima pusėtinai gyventi. Žinoma, vietinių gyventojų ir vokiečių gyvenimo standartai ženkliai skyrėsi, tuo labiau, kad karių skaičius buvo daug didesnis, nei vietinių gyventojų. Vokiečiai dažniausiai perstatydavo ar bent aplopydavo stogus, pritaikant gyvenimui vadinamą aukštą, sutvarkydavo langus ir duris, siekiant šilumos apkasdavo pamatus ir sienų apačias iki langų žeme, esant reikalui pridurdavo priestatus. Pirmąją žiemą naudodavo senuosius pastatus, guldydami žmones ant plikos aslos, paklojus kiek nendrių ar šieno, vėliau, šiltesniu metų laiku pradėjo statyti nuo žemės pakeltus pastatus, taip išvengiant drėgmės ir šalčio. Trūko paprasčiausio žibalo lempoms, todėl žmonės buvo priversti gyvento tamsoje.

      Svarbūs buvo ir keliai, kuriais būtų galima judėti link centrų ir išilgai fronto. Vietiniai keliai buvo daugiausiai paprasčiausi gruntiniai keliukai, vingiavę per laukus. Norint turėti patogesnes komunikacijas, reikėjo ne tik kelio dangos, bet ir tiltų per upelius ir pelkes. Žiema labai tiko tokiems darbams, nes buvo galima per ledą kalti polius, šlapiomis vietomis pristatyti rąstus, kuriuos kariuomenei ruošdavo karo belaisviai. Vokiečiai nebuvo pratę prie tokio gilaus įšalo, todėl teko modernizuoti poliakales, tvirtinant poliakales metaliniais rėmais. Pirmąją žiemą statyboms reikalinga viela buvo pristatoma arkliais, todėl logistika buvo neefektyvi, o arkliai krisdavo „kaip lakūnai“, tuo labiau kad ir pašaro daviniai buvo menki[61].

      Artilerija pozicijas užėmė ant kalvų, kur paprastai stovėdavo sodybos. Dažniausiai baterijas paslėpdavo pačiose sodybose, ar pozicijose netoli jų, maskuojant pašiūrėmis ir tvartais. Problemą sudarė keliai – jų tuo metu nebuvo, valstiečiai paprasčiausiai savo vežimais važiuodavo per laukus vos įžiūrimomis provėžomis su ratais ar rogėmis, tačiau artilerijai tokie „keliai“ netiko, ypač pavasario ar rudens polaidžio laikotarpiu.

      Ilgą laiką, kol nebuvo perdarytas geležinkelis iš plačiojo į siaurąjį, pagrindinis tiekimas vyko caro traktu. Zarasų miestelis buvo tikras rojus divizijai, dviem svarbiais keliais susietai su užnugariu. Buvo nutiesti ir ryšių kabeliai, sudarę sąlygas divizijos vadovybei susisiekti su visais padaliniais.

      Žmonės poziciniame kare buvo veikiami sunkios buities ir  rutinos, silpnesnieji neišlaikydavo, pasirinkdami savižudybę ar visiškai nesuvokiamą elgesį. 255-ojo pėstininkų pulko 4-osios kuopos (77 divizija) gefreiteris Bonhomme, pasiųstas stebėti priešų visiškai netikėtai nusprendė perbėgti į priešo pusę nurodydamas tikslesnes draugų buvimo vietas, ko pasėkoje nuo rusų ugnies buvo žuvusių ir sužeistų. Akivaizdu, kad tokios nelaimės nebūtų buvę, jei karininkai daugiau dėmesio skirtų kareiviams ir jie turėtų daugiau kuo užsiimti. Kita vertus, reikėjo nustatyti būdus, kaip fronto kareiviai galėtų pailsėti, atsistatyti, kad būtų išvengta pervargimo ir nervinės krizės. Bendras principas buvo du trečdaliai tarnyboje, vienas rezerve. Kadangi kiekvienas pulkas turėjo savo atsakomybės barą, du pulko batalionai buvo užėmę pozicijas, vienas bazavosi rezerve. Kiekvienas fronte esantis batalionas tris kuopas laikė fronto linijoje, vieną kuopą laikė savo rezerve. Kiekviena kuopa du būrius laikė fronto linijoje, vienas buvo kuopos rezerve. Bendroje įskaitoje, tiesiogiai fronte buvo tik trečdalis (12 būrių), kiti 24 buvo vienokiame ar kitokiame rezerve. Kadangi ši tvarka tapo rutinos pagrindu, toks padalinių suskirstymas atsispindėjo ir pozicijų įrengime: jeigu du būriai buvo dislokuoti tiesiogiai priešakiniuose apkasuose, tai trečiasis įsikurdavo priedangoje, kuri buvo už kalvelės, miškelio, griovyje, betarpiškai arti linijos, bet jau sudarant sąlygas apšilti, apdžiūti, pavalgyti ar nusnūsti. Tokia priedanga buvo tiesiogiai susieta su fronto linija ir rezerve esančiu batalionu. Paprasčiausius įtvirtinimus (apkasas su brustveru nuo priešo pusės su nedidele „lentyna“ (berma inžinierių kalba) ginklams ir amunicijai pasidėti ar kontratakos metu koja atsispirti) kariai įrenginėjo paprasčiausiais kastuvėliais, naudodamiesi čia pat už nugaros esančių miškelių teikiama medžiaga. Natūralu, kad tokie miškeliai išgaruodavo jau po kelių dienų. Kariai dirbo su atsidėjimu, pagal principą kaip pasiklosi, taip išmiegosi, nes buvo numatyta laikytis pozicijoje mažiausiai pusę metų, iki kito pavasario.

      Tiekimo tarnybą vokiečių kariuomenėje vykdė rekvizuotojai – pasiųsti apsukrūs kariai, kurie gaudavo nebylų vadų leidimą paprasčiausiai plėšti gyventojus, pridengiant juos nuo žandarmerijos persekiojimo. Toks paprotys buvo padiktuotas būtinybės pagerinti savo buitį ir nesiskaitymo su vietiniais gyventojais. Pastebėtina, kad vokiečiams atvykus krašte nebuvo jokių valdžios įstaigų, taigi naujieji okupantai galėjo tvarkytis kaip tinkami. Lietuvių atsiminimuose plėšikaujantys vokiečiai yra minimi masiškai, priešingai karininkų – džentelmenų įvaizdžiui ir II Pasaulinio karo tvarkai, kur lietuviai buvo laikomi kažkiek svarbiais ir buvo tam tikrų taisyklių laikomasi. Tokiu būdu ilgiau dislokuota kariuomenė apsirūpino langais, gyvuliais, naminiais paukščiais ir kitu turtu. Geriausiai gyveno aukštesnieji vadai, štabai, žemesniesiems paliekant likučius. Tačiau padėtį gerino draugystės ir pažintys.

• 1916 metų žiemos darbai.

      Žiema sausio mėnesį galutinai sukaustė žemę ir sudarė sąlygas dirbti ten, kur kitu metu sunku prieiti ar privažiuoti. Atėjo logistikos tinklo gerinimo darbų laikas. Turmanto geležinkelio stotis tapo ypač svarbiu objektu. Geležinkelio bėgius ir tiltus remontavo ir perdarė tiek kariniai daliniai, tiek privačios kompanijos. Užteko 6 valandų geležinkeliu pasiekti Vilniuje įsikūrusią 1-osios armijos vadovybę. Per keturias savaites Turmantas virto miestu. Jame darbavosi landšturmo padaliniai, geležinkelio kuopos, karo belaisvių batalionai, pastiprinimo padaliniai (Armierungstruppe) statė rampas, tiesė bėgius, statė pašiūres, provianto palapines ir sandėlius. Buvo supilti kalnai miško medžiagos ir geležinkelių tiesimo priemonių. Kartu su Turmanto stotimi buvo tiesiamas rimtesnis kelias iš Turmanto į Zarasus, iš čia į Uteną (Vok. Uzjany), kurioje įsikūrė XXXIX korpuso vyriausioji vadovybė (kartu ir Oberosto teritorinis padalinys), viso anot Triobsto, nuo Turmanto 40 kilometrų. Realiai nuo Utenos iki Zarasų buvo 49 kilometrų. Vis tik tai, kad Utena nuo Vilniaus buvo pasiekiama per Turmantą rodo, koks skirtumas tais laikais buvo tarp geležinkelio ir vieškelio. Pastebėtina, kad per kelis mėnesius caro traktas buvo visiškai sunaikintas kariuomenės tiekimo priemonių, taigi teko jį iš esmės atnaujinti.

      Taip pat buvo rengiamas siaurukas, turėjęs sujungti Turmantą su priešakinėmis ir  pagrindinėmis pozicijomis. Tiesiant geležinkeliuką su priešakinėmis pozicijomis buvo galima naudoti plačiojo geležinkelio pylimą, taigi darbai ėjosi greitai, tuo tarpu tiesiant geležinkeliuką nuo Turmano iki Staro – Dvoreliščės teko padirbėti daugiau, nes reikėjo pastatyti tiltukus ir pervažas. Pastarajam darbui vadovavo ltn. Šultė (Schulte).  Siaurukas ėjo nuo Rušiškių į šiaurės vakarus, lenkė Kumpuočio ežerą ir skyrėsi į dvi atšakas: viena vedė link Staro Dvoriščės ir Zarasų, kita suko į šiaurę link priešakinių pozicijų, kur susijungė su atšaka, vedančia nuo pagrindinio plačiojo geležinkelio pylimo. Tokiu būdu siaurukas leido judėti pafrontės juosta išilgai priešakinės ir antrosios linijos, ir jungė abi linijas kas kelis kilometrus , apimdamas artilerijos pozicijas ir kitus svarbius objektus. Pastačius pagrindines linijas buvo atvežti garvežiai ir vagonai ir transporto sistema pradėjo veikti. Turmante buvo įrengta siaurojo geležinkelio stotis, valdžiusi išsiplėtusį tinklą. Jai vadovavo puskarininkis Šindevolfas (Schindewolf), Triobsto kuopai priklausęs pareigūnas, pervežimus vykdė du  mašinistai. Tai buvo 77-osios divizijos geležinkelių sistema, leidusi užtikrinti inžinierių tiekimą nepriklausomai nuo oro sąlygų.

      Didžiausia 79-osios rezervo pionierių kuopos inžinerinių darbų koncentracija buvo Staro Dvoriščės depe.  Jau 1916 m. pradžioje, nutiesus siaurąjį geležinkelį iki Turmanto, šis būrys ėmė kurti depą – inžinerijos priemonių saugyklą, aprūpinusią visus statybos darbus priešakinėje ir antrojoje linijoje. Šis galima sakyti vienkiemis per kelis žiemos mėnesius virto tikru pionierių parku (Pionierpark I) jam ne tik buvo įrengti patogūs mediniai pastatai, bet ir betoninės slėptuvės, saugančios personalą nuo artilerijos ugnies. Šioje pionierių bazėje gyveno būrys, sudarytas iš 100 karių ir specialistų su savo žirgais ir geležinkeliu. Jau vasario mėnesį kariai įsikūrė puikiose naujose kareivinėse, pastatytose iš lygių lentų, su stikliniais langais ir visu apstatymu. Pionierių karalystėje vėliau buvo pastatytas puskarininkių namas su svetaine. Ši kartą vokiečiams pavyko atgaivinti fachverko stilių, dar vėliau buvo pastatyta valgykla.

      Smėlynėje vadovavo leitenantas Švarckopfas (Schwartzkopf), ten 1916 m. pradžioje taip pat buvo pionierių depas, neturėjęs tokių komunikaciją kaip Staro Dvoriščė, atsivežti viską galėdavęs tik ankstyvuoju laikotarpiu pastatytu rezervinės linijos keliu su tiltais. Depas išsidėstė toje vietoje, kur šiandien įsikūręs pasienio punktas ir yra didelė aikštelė. Pačioje Smėlynėje, parapijos namuose viešpatavo generolas Reitzelnas. Smėlynę aptarnavo autokolona ir vežimai, judėję sutvarkytu vieškeliu Gudotiškių štabą su padaliniais jungė telefoninis ryšys. Logistikos sutvarkymas iš esmės pagerino inžinierių darbo sąlygas[62]. Lietuvių ūkininkų arkliai, tūkstančiais mirę pirmaisiais mėnesiais, pradėjo atsigauti ir vykdyti pareigas, atitikusias jų prigimtį.

      Nepaisant didelių darbų tempo, atliekami jie buvo planingai, fiksuojant atliktus darbus ir planuojant sekančius, su pilna atskaitomybe, kontroliuojant divizijos vadovybei. Pionieriai per divizijos štabą turėjo glaudų kontaktą su Dūkštos buvusiu armijos pionierių parku.

      8-oji armija dėjo dideles pastangas pagerinti savo susisiekimą su Vokietija, nutiesdama naują geležinkelį, jungusį Tilžę su Šiauliais ir Jelgava (vok. Mitau), kur buvo planuojama įrengti armijos štabą. Didžiausias šios linijos iššūkis buvo Dubysos slėnis, per kurį jau 1915 m. pradėtas statyti ir 1916 m. pastatytas Hindenburgo medinis tiltas, dabar žinomas Lyduvėnų (vok.lenk Lidowiany) tilto vardu. Tuo metu tai buvo ilgiausias medinis tiltas Europoje, virš Dubysos iškilęs 42 metrus. Tokiu būdu užtikrinus logistiką, iš Rytų Prūsijos buvo galima pasiekti Obelius (vok. Abele). Siekiant apjungti abi šias plačiojo geležinkelio šakas, buvo nuspręsta pastatyti naują geležinkelį Turmantas – Obeliai per Zarasus, darbus patikint karo belaisviams. Šiame ruože buvo planuojama įrengti kelias stotis, iš kurių jau siauruoju geležinkeliu buvo galima pasiekti tarpinius depus, iš kurių jau arklių pagalba buvo galima pasiekti fronto liniją. Įvykdžius tokį darbą buvo galima užtikrinti fronto stabilumą, aprūpinimą ir greitą rezervų atvykimą. Tačiau jam įvykdyti jau neužteko dienų, reikėjo ilgų savaičių ir mėnesių[63].

      Kraštovaizdis pasikeitė neatpažįstamai: vietoj ant kalvelių išsidėsčiusių lūšnų, kiek žemiau, buvo statomi karkasiniai namai su įvairiomis modifikacijomis, pavyzdžiui pakeliant juos nuo žemės ant betoninių polių, įrengiant artezinius šulinius, ligonines, sporto ir žaidimų aikšteles, maudyklas kiekvienai kuopai, arklides arkliams. Taip atsirado penkiolika ar daugiau naujų gyvenviečių, kurios nebijojo nei drėgmės, nei šalčio.

      Divizijos artilerija buvo dislokuota pradžioje tarp priešakinės ir rezervinės linijos, tiesiant siaurojo geležinkelio linijas, jos buvo pratęstos iki artilerijos antrajame etape, kai pagrindinės išilgai gynybos linijų išsidėsčiusios geležinkeliuko linijos jau buvo baigtos.

      Padaliniams buvo paskirstyti atsakomybės zonos: Smėlynės depas aprūpino abipus Daugpilio kelio išdėstytą Reino krašto fronto atkarpą, o Staro Dvoriščės – 77-ajai divizijai priklausantį tarp Smėlynės ir Turmanto esantį intervalą, padalintą į Heseno ir Vestfalijos atkarpas.

      Pasikeitė ir priešakinės pozicijos. Naktimis buvo tiesiamos vielų užtvaros, sudariusios 10-30 metrų pločio juostas su praėjimais. Dienos metu buvo gaminami ispaniškieji raiteliai – mobilios inžinerinės kliūtys, pastatomos pasirinktose vietose prieš rusus, pritvirtinant kuolais prie žemės. Šios kliūtys buvo daromos 3-4 metrų ilgio ir 1 – 1,5 metro aukščio-pločio segmentais iš medienos ir spygliuotų vielų.

      Patys apkasai buvo per tą laiką jau sutvarkyti, iškloti mediena, aprūpinti apsauginiais stogeliais (Schutzenauftritt), nišomis granatoms ir amunicijai. Ypač rafinuota buvo drenažo sistema, nukeipusi apkasuose susikaupusį vandenį į žemiau esančias rusų pozicijas. Apkasų sistemą sudarė ne tik grioveliai, bet ir rankinės pompos, lentelės, skydeliai ir galvas saugantys smėlio maišai, saugantys pažeidžiamas sistemos dalis. Apkasai buvo paprastai tušti, tik kas tris traversų tarpus buvo po vieną stebėtoją, kuris periskopu (vok. Grabenspiegel) stebėjo priešo veiksmus. Nuo šio apkaso į priešo pusę ir užnugario link vedė  daug įvairių „skersgatvių“, sudariusių tikrą labirintą. Kad būtų galima jame orientuotis, į priešo pusę vedančios tranšėjos buvo pažymėtos juodai, į užnugarį – raudonai. Apkasuose  ant skydelių buvo sužymėtos būrių ir kuopų ribos, ženklais pažymėta, kur yra kokia slėptuvė ar kitas svarbus objektas, kad būtų galima orientuotis. Kas 50 metrų buvo specialus aliarmo varpas, pats garsiausias buvo skirtas dujų pavojui skelbti. Dauguma užnugario link vedančių tranšėjų vedė visai netoli, iki šaltinio ar tualeto, tačiau svariausios vedė link antrosios linijos. Palyginimui galima pasakyti, kad 151 pėstininkų pulko atsakomybės rajone prie Švento ežero dar ir 1916 metų pavasarį ne visur buvo sutvarkyta drenažo sistema ir polaidžio metu apkasai ir slėptuvės virto ežerais ir upėmis, o medžio konstrukcija neparemtos tranšėjos paprasčiausiai nuslinko[64].

      Pastebėtina, kad abi fronto linijos nevykdė daug priešiškų išpuolių, nes turėjo užduotį laikyti frontą. Tik artilerija apšaudydavo kokį netikėtai išlindusį karį. Tam tikrais atstumais buvo įrengiami kulkosvaidžių lizdai, kiek išlindę iš apkasų linijos. Tokį statinį  sudarė 75 centimetrų aukščio ir  pusmetrio pločio niša, pridengta brustveru bei 1,5 metro aukščio perdanga, kurią sudarė trys sukryžiuotų balkių eilės: viršutinė laikė viršutinę žemę, antroji jungė viršutinę eilę su apatine, apatinė laikė skliautą. Tarpus tarp balkių eilių buvo užpildžiusi taip pat žemė. Į priešo pusę buvo nukreipta ambrazūra. Tai visas pirmosios žiemos apkasų architektūros kaleidoskopas. Kariai glaudėsi slėptuvėse, įrengtose tuoj už linijos esančių kalvelių ir miškelių priedangoje. Tokias slėptuves sudarė nedidelės „pelių olos“: iškasta duobė, stulpinė konstrukcija, į kurią remiantis sustatytos sienos ir atramos, kurias nuo žemės saugojo horizontaliai suguldytos storos lentos, o iš viršaus trys eilės medžio balkių, uždengtų žeme su nuolydžiais – štai ir visa slėptuvė. Tokia perdanga prastai saugojo nuo lietaus, negalėjo apsaugoti ir nuo taikliai paleistų granatų, vadintų „Storuoju murmekliu“ (dicke Brummer). Tokią slėptuvę galėjo paveikti tiek tiesiai ant stogo krentantis, tiek prie pat į žemę prie sienos nukritęs sprogmuo. Pirmu atveju viską užgriūdavo perdanga, antru – į vidų sugriūdavo tik žemė su sienos likučiais, bet rezultatas buvo iš esmės tas pats,  todėl atsiradus galimybėms buvo keičiama betonine perdanga. Vis tik 1915-1916 metų žiemą dominavo senojo tipo slėptuvės, nes priešo atakos priemonės nebuvo nei taiklios, nei aktyvios.

      Nors priešakinė linija ir buvo sustiprinta, ji turėjo daug trūkumų. Visų pirma ji atsirado ten, kur kareivis sustojo manevrinio karo metu, todėl vieta rimtesnei gynybai netiko ar turėjo daug trūkumų, pavyzdžiui labai siaurą apšaudymo lauką, ribotą matomumą ar netinkamą poziciją priedangai. Todėl buvo liepta kasti sistemiškai parengtą, įvairiais statiniais sustiprintą pirmąją liniją (Erste Linie, Hauptverteidigungslinie), nuo priešakinės nutolusią per 50-75 metrus, kad nematytų priešakinėse priešų pozicijose esantys artilerijos stebėtojai. Tuo metu, kai dalis karių kasė apkasus, kiti, prižiūrimi pionierių, statė spygliuotų vielų užtvaras. Ši pirmoji linija turėjo nebe tiesią, kaip priešakinė, bet laužytą liniją, panaudojant spindulinės fortifikacijos principą. Tokia linija visur turėjo flanginės paramos galimybę, kuri buvo skirta ne tik šautuvams, bet ir kitoms ugnies paramos priemonėms.

      Už antrosios linijos, apie 50 metrų užnugario link buvo nutiestas platesnis kelias, kuriuo saugiai galėjo judėti žirgų tiekimo linija (Feld Pferdebahn), aprūpinusi visas statybas reikalingomis medžiagomis. Kiek toliau už jo jau buvo išdėstyta bataliono slėptuvių linija – tai bataliono ar kito padalinio vadavietė. Tokia vadaviete galėjo tarnauti Smėlynės vadavietė: gyvenamieji pastatai adjutantams, ordonansams, gydytojui ir vadui – viskas įrengta ne tik patogiai, bet net ir prabangiai, su sidabro ir porceliano indais, paveikslais, baldais iš miesto ir vyno rūsiu – kaip prancūziškoje pilyje[65].

      Kaip tik tuo metu, kai žiema pasiekė savo šalčio piką, o tai Lietuvoje paprastai atsitinka sausio pabaigoje – vasario pradžioje, pionieriai gavo įsakymą antrojoje linijoje įrengti betoninius bunkerius. Įsakymas rodė, kad greičiausiai pozicijose reikės likti žymiai ilgiau, nei buvo planuojama, ir kad pozicija įgaus ilgalaikės pozicijos bruožų. Buvo nurodyta remtis Vakarų fronto patirtimi, kuri esamomis sąlygomis nebuvo visiškai pritaikoma. Užduotis buvo labai sudėtinga, nes visiškai įšalusi žemė galėjo būti kasama tik sprogdinimo pagalba, paliekant kariams galimybę tik pabaigti darbą. Tokiu būdu pionieriams teko labai daug darbo, kurio niekam kitam deleguoti nebuvo galimybės. Pirmiausiai reikėjo pėsčiomis visą liniją apeiti, įvertinti padėtį ir pėstininkų vadams išaiškinti kas ir kaip bus daroma. Po to prasidėjo betonavimo duobės parengimo darbai: buvo gręžiamos į žemę skylės, į kurias vėliau buvo kišami parako užtaisai ir sprogdikliai. Sprogdinimo darbai buvo lydimi pėstininkų padailinimų, iki buvo pasiekiamas reikalingas gylis ir formos duobė. Šių darbų vykdymo metu karo belaisvių jau buvo ruošiamos eglinės lentos, kurias vėl sukrovė depų vietose. Tuo metu buvo rengiami slėptuvių brėžiniai, pagal kuriuos pėstininkai turėjo įsirengti savo slėptuves. Tam reikalui buvo paleistas visas leidybos procesas, o inžinierių kuopos „techniniame biure“ atsirado dar du „etatai“. Tiekimo darbai vyko gerai organizuotai, nes juos prižiūrėjo taikos metu statybų vadovo asistento pareigas vykdęs puskarininkis Štamas (Stamm). Aukštesnio štabo, vadinto „Stopi“ atsiųsti nurodymai ir brėžiniai buvo išmarginti klausimais ir pasiūlymais, į juos buvo atsakyta ar atsižvelgta, nurodymai patobulinti ir pagerinti. Tuo metu buvo rengiamos pašiūrės, kurios turėjo dengti betonavimo darbus ir palaikyti reikalingą stingimui temperatūrą. Joms rengti iš pėstininkų kiekvienam pionierių parkui buvo surasta 20-30 dailidžių, kurie  viską kaip priklauso iš 30 cm pločio eglinių lentų pagal brėžinius ir technologijas padarė, tarpusavyje sujungė ir atgal į savo padalinius išvyko.

      Tuo metu buvo rengiama metodinė medžiaga betonavimo darbams vykdyti. Pats vyr. ltn. Triobstas parengė „Betonavimo vadovą (Anleitung zum Betonieren)“, kiekviena kuopa gavo aprašymą su brėžiniais.

      Problemų turėta su žvyru. Žvyro mašinos, rengusios kelių remontui reikalingas medžiagas, nesugebėjo atvykti per keturias savaites, todėl buvo nuspręsta panaudoti akmenims skaldyti karo belaisvius. Tai užtruko laiko, todėl augo siunčiamo cemento stirtos, laimė jau buvo paruoštos cemento saugojimui skirtos pastogės. Priešakinėse linijose nebuvo galimybės lieti betoninių bunkerių, todėl buvo nuspręsta gaminti betono plokštes, ar tiksliau blokelius, iš kurių vėliau jau buvo galima „ręsti“ statinius. Šiam reikalui Staro Dvoriščėje buvo sukurtas „betono plokščių fabrikas“, pradėjęs veikti naujame priestate šalia virtuvės, kad palaikyti reikalingą temperatūrą. Blokeliai turėjo būti tokio svorio, kad vienas – du kareiviai pajėgtų pakelti, taigi 15 centimetrų storio ir 60×60 centimetrų dydžio. „Fabrike“ buvo pagamintos formos, kuriose vienu metu buvo galima išlieti 25 plokštes. Jų viduje buvo talpinami ploni geležies strypai, kryžminiu būdu surišti viela. Pagaminus tokią formą, ji keliaudavo į specialų sandėlį, kur buvo užpildoma cemento ir smėlio mišiniu. Plokštės gavosi tokios dailios, kad buvo galima gatves grįsti. Pionieriai taip didžiavosi savo produkcija, kad ant kiekvienos plokštės paliko ženklą: „R. Pi.K. 78“, kuris verčiamas Reserve Pionier-Kompanie 78.

      Tačiau pagaminti plokštę dar nieko nereiškė, kareiviai skeptiškai žiūrėjo į naujovę, rasdami įvairiausių pasiteisinimų, kodėl nieko nedaryti. Reikėjo jiems parodyti pavyzdį, įrašant į divizijos vado įsakymą būtinybę naujovę stebėti. Pirmosios 25 plokštės pateko į bandymų fazę.

      Divizijos rezervą sudarė negausus kavalerijos eskadronas ir jėgerių batalionas, kuriuos reikalui esant galėjo papildyti „skrajojantis pulkas“ – specialus taktinis pulkas, skiriamas vadovybės į problematišką barą.

      Tarnyba tokiame pulke buvo laikoma labiausiai pavojinga ir nepatogia Rytų fronte, nes toks dalinys neturėjo nuolatinių gyvenimo sąlygų, nuolat keitė dislokacijos vietą ir būdavo ten, kur buvo daugiausia šansų žūti. Toks skrajojantis pulkas buvo laikinai priskirtas ir prie 77-osios rezervo divizijos: 585 Rezervo pakaitinis pulkas (Reserve-Erzatz-regiment 585): atvykęs trims mėnesiams, per dvi savaites vos spėjo įsikurti rezervinėse pozicijose, kai staiga buvo perdislokuotas į naują bazavimosi vietą. Tokie pulkai būdavo pamirštami ir skiriant padėkas ar apdovanojimus, nes joks divizijos vadas nesijautė įpareigotas jais rūpintis, neturėjo supratimo, kokius vargus dalinys patyrė ankstesnėse tarnybos vietose.

      Tuo metu, kai dėl įvairių priežasčių nebuvo galima daug ko nuveikti, pionieriai organizavo parduotuvę: investavę 5 000 markių pripirko įvairių prekių Vokietijoje ir su 5 procentų priedu ,,saviesiems“ ir 10-15 procentų „svetimiesiems“ Staro Dvoriščėje organizavo įvairių prekių pardavinėjimą, kas leido susikaupti visai neblogą kapitalą. Organizavo šį procesą buvęs apskaitininkas Krausbergas, kurio veiklą kontroliavo pirkimo komisija, vadovaujama puskarininkio Everso. Krautuvėje, kuri oficialiai vadinosi „78 Rezervo pionierių kuopos krautuvė (Kantine)“. Joje buvo galima nusipirkti alaus, kalėdinių lauktuvių ir kitokių prekių“ greitai parduotuvė įrengė savo filialą Smėlynėje, prie pagrindinio kelio.

      Kadangi betonavimui oras tinkamas nebuvo, jo stebėjimui buvo įkurta „meteorologijos stotis“, kuri imitavo oro stebėjimo darbus, leisdama balionus (Feldwetterwartestation). Visi laukė palankaus oro betonavimo darbams antrojoje linijoje pradėti. Tačiau tuo metu reikėjo atsakyti į paprastą klausimą, kaip apsaugoti jau pastatytas slėptuves nuo ,,peršovimo“ (Unterschießen). Mat pagal siūlomą technologiją reikėjo pirma išlieti betono pagrindą išlieti ir medinius pastolius jame įbetonuoti, taigi pastoliai turėjo būti tarsi ant lėkštės pastatyti. Toks sprendimas atrodė ganėtinai sudėtingas, daug paprasčiau buvo visą slėptuvę statyti iš medžio, o ant viršaus užpilti betono gaubtą (Betondach, Beton-Haube). Diskusijoms dėl betonavimo formos, laimei, vokiečiai turėjo laiko, nes gamta vis dar neleido pereiti prie vykdymo. Buvo paprašyta suteikti daugiau informacijos apie Vakarų fronto patyrimą.

      Labai svarbus buvo ryšys. Pirmiausiai buvo naudojami laidai, jie buvo išvedžioti tarp visų padalinių, divizija jų turėjo visą kilometrą, bet jie buvo labai pažeidžiami, ypač apšaudymo zonoje, taigi užtikrino ryšį 25-75 procentais… Taip pat buvo naudojami balandžiai. Šio transporto patikimumas buvo 99 procentai. Taip pat buvo šviesos signalai, ypač naudoti artilerijoje, tačiau naudojant žvakių liepsną viskas priklausė nuo vėjo ir kitų aplinkybių. Tokiu būdu dažnai teko kliautis pasiuntiniais, apie kuriuos buvo pasakojamos legendos[66]. Žinant kokia yra tokių pranešimų kaina, saugiausia buvo telefono sistema, kuri leido ne tik gauti ir siųsti pranešimus, bet užtikrinti kariams menkiausią žinutę, kuri buvo perduodama karininkų akivaizdoje. Artileristai turėjo savo atskirą tinklą.

      77-osios rezervo divizijos artilerijos viršininkas buvo pulkininkas  Ratzenštainas, kaip jau minėta rezidavęs Smėlynėje, vadovavęs dvejiems rezerviniams artilerijos pulkams, kiekviename pulke buvo 6 artilerijos baterijos po keturis pabūklus, iš viso 48 lauko patrankos ir 12 sunkiųjų lauko haubicų. Artilerija taip pat turėjo savo darbus. Pirmiausia, nusistovėjus frontui, reikėjo parengti gynybos planą, suderintą su pėstininkų planais. Tam reikėjo geros žvalgybos, kurią geriausiai buvo galima užtikrinti pasinaudojant aviacijos pagalba. Tai buvo padaryta, taigi artileristai puikiai žinojo, kur ir kokių pabūklų priešas turi. Tokiu būdu inžinieriai galėjo nesunkiai apskaičiuoti, kokiu nuotoliu priešo ugnis gali būti pavojinga ir efektyvi.

      Artileristai turėjo remtis iškeltu stebėjimo balionu, garso ir artilerijos matavimo duomenimis, lakūno perduota informacija ir labai retais atvejais duomenimis iš pačios vietovės[67]. Matavimai buvo daromi remiantis garso greičio skaičiavimu, apskaičiuojant skirtumą tarp vaizdo ir garso duomenų pagal lenteles.

      Divizija turėjo savo lėktuvą Fokker D.II, Nr. 1532. Jo paskirtis buvo koreguoti artilerijos ugnį, iki priešo baterija buvo sunaikinta, naudojant radiogramą. Žinoma, rusų kareiviai taip pat žinojo, kad greitai sulauks atsako, todėl pajutę, kad yra užkabinti, skubėjo keisti poziciją. Vokiečių artileristai akivaizdžiai lenkė rusus savo gebėjimu panaudoti techninį pranašumą, bet turėjo labai ribotus žmogiškuosius resursus 1:4. Vis tik to užteko pusiausvyrai palaikyti. Tačiau artilerija turėjo kovoti ne tik su priešo artilerija (kontr-ugnis), bet ir su priešo pėstininkais. Tam buvo numatytos dvi funkcijos – užtveriamoji ugnis (Sperrfeuer) ir naikinamoji ugnis  (vok. Vernichtungsfeuer). Šios dvi funkcijos reikalavo sąveikos su pėstininkais.[68] Į pėstininkų pozicijas vokiečiai šaudė retai, daugiau tam, kad priešas nesijaustų per daug atsipalaidavęs. Tuo tarpu naikinamoji ugnis buvo numatyta paleisti tada, kai priešas sukoncentruos savo pajėgas apkasuose prieš puolimą, naudojama tarp savų ir priešų linijų, sudarant jėgos koncentraciją pasirinktose zonose. Užtveriamoji ugnis buvo naudojama tada, kai priešas jau judėjo apšaudymo zona. Tokiu atveju viskas priklausė nuo telefoninio ryšio, garantavusio sąveiką ir sekundžių tikslumu jungusį artilerijos ir pėstininkų veiksmus. Rusų kareiviai mėgdavo pulti naktį, kai nieko matyti nebuvo galima. Tam reikalui buvo naudojamos spalvotos raketos. Gavus raudoną pavojaus signalą, artilerija šaudydavo be komandos, visu baterijų pajėgumu nuo 5 iki 10 sekundžių, kitu atveju priešas galėjo užtveriamosios ugnies zoną spėti prabėgti.

      Priešakinės pėstininkų pozicijos buvo suskirstytos 77-osios rezervo divizijos fronte į tris sektorius, pavadintus Heseno, Reino krašto ir Vestfalijos vardais. Priešų pozicijos, kiekviena jų atšaka buvo pavadintos vardais, taip pat miškeliai, kalvos, salos ir t.t., kad būtų galima suprasti, apie ką yra kalbama. Vokiečių pėstininkų kuopos vadas pažinojo prieš jį esančius rusų karius neblogiau, nei savus – jo rankose buvo nuolat atnaujinamos fotografijos. Išdidintos schemos buvo pasiekiamos visiems kariams, kai kurios buvo iškabintos net apkasuose.

      Gavus informacijos, kad rusai gali naktį pulti, pozicijose būdavo paskelbiama padidintos parengties padėtis: tai reikšdavo pastiprinimą tiek pėstininkams, tiek „budinčiai“ artilerijai.

      Rezervų naudojimas buvo siejamas su pavojaus dydžiu. Jeigu planuojama pulti tik vienos ar dviejų divizijų atsakomybės frontą, pagrindiniai rezervai nebus naudojami, pakaks pajėgų jau esančių fronte ar priskiriant korpuso rezervą, panaudojant šalia esančių divizijų priskirtąsias baterijas. Tokia tvarka gerokai nuskurdindavo diviziją ir ji tuo metu būdavo labai pažeidžiama[69].

      Atėjus pavasariui pozicijose įsivyravo ,,kažko“ laukimo nuotaikos. Padaugėjo vadovybės vizitų, atvyko armijos vadas, atsirado Zarasuose naujas priskirtasis skrajojantis pulkas. Dėmesys užnugarinėms pozicijoms – vadinasi rengiamas rusų puolimas. Pasijuto pagyvėjimas tiekimuose – frontą pasiekė daug Vakarų fronto naujovių, paplūdo Belovežo girios mediena.

      1916 m. pavasarį imtos taisyti pradinio laikotarpio klaidos: tiesioginius koridorius į pelių urvus keitė traversai, pavienius įėjimus – dubliuoti, kad vienam užgriuvus būtų galima išlįsti per kitą. Fronto suaktyvėjimo nuotaikos skatino žmones dirbti su dvigubu užsidegimu. Atėjo laikas, kai buvo galima imtis betonavimo. Pirmiausia imtasi stebėjimo postų stiprinimo, nes šios pozicijos buvo lengvai peršaunamos. Juk tuo metu, kai priešo artilerija pradėdavo masinį bombardavimą, dauguma karių buvo pasislėpę savo slėptuvėse, tik stebėtojai turėjo likti postuose, kad nepraleisti momento, kada priešo ugnis „apstos“ ir pasirodys priešo pėstininkai. Stebėtojas turėjo žaibiškai informuoti artileriją telefonu ir koreguoti ugnį. Net ir sava artilerija sugebėdavo pirmuosius šūvius paleisti „per arti“, taigi stebėtojas galėjo sulaukti ugnies iš priekio ir „iš galo“, todėl jo pozicija turėjo būti maksimaliai apsaugota. Tokiais atvejais realiu viešpačiu būdavo bataliono vadas, nes aukštesnei vadovybei likdavo tik stebėti situaciją.

      Betoninės B tipo „regyklos“ buvo montuojamos apkasuose su iš karto parengtais lizdais kabeliams ir aliarmo signalams. Puolimui pasirengė ir lauko lazaretai, išsiuntę į užnugarį visus lengvai sužeistus ir sergančius. Štabai, slėptuvės parengtyje. „Jų“ atėjimui yra pasirengta. Ateina žvalgybos laikas nustatyti, kada puolimas prasidės. Ne veltui žvalgai vadinti žinių karininkais (Nachrichtenofficiere) – savo išvadas darantys iš daugybės žinių, gautų tiek stebėjimo, tiek belaisvių, perbėgėlių liudijimų, tiek kitais būdais. Dažniausiai perbėgdavo lenkai ir žydai. Na, o galutinai apie rengiamą puolimą paliudydavo masinis rezervų pritraukimas, kurio nepastebėti buvo neįmanoma.

      Pasirengimą puolimui baigdavo dokumentas – atmintinė (Denkschrift), kuriame buvo surenkamos visos reikalingos tarnybos, kad gynybinė sistema funkcionuotų tvarkingai ir efektyviai[70].

      Siekiant tinkamai paskirstyti atsakomybes, fronto teritorija buvo paskirstyta divizijoms, kiekvieną jų atskiriant gynybos linijoms – I ir II. Tik gerokai užnugaryje buvo nustatyta riba, už kurios viešpatavo užnugario sritis (Etappen-Gebiet). Tokiu būdu divizija turėjo savo teritoriją, kurioje galėjo laisvai elgtis, kaip jai patinka be didelio kišimosi iš vadovybės pusės, kaip kokia satrapija persų imperijoje. I liniją visiškai valdė karas, ji buvo vadinama kovos sritimi (Gefechtsbezirk), čia negyveno jokie civiliai. Šioje zonoje buvo ištobulintas gynybos planas, kur apsvarstytos visos įmanomos rusų puolimo formos, kaip kokioje krepšinio aikštelėje, aptarti priešo veiksmai ir atsakas į juos. 77-oji rezervo divizija, pavyzdžiui, buvo numačiusi 6 galimus scenarijus. Žinoma, niekada nebuvo galima visko numatyti, tačiau toks pasirengimas leido geriau pasiruošti galimam puolimui ir tobulinti gynybines pozicijas šių štabo žaidimų dėka. Pionieriai, pavyzdžiui analizavo scenarijų, pagal kurį visa pirmoji linija prarasta, ir kaip organizuoti antrosios linijos gynybą, kaip ją aprūpinti, per kur privažiuoti, kaip perdislokuoti artileriją ir t. t. Buvo manoma, kad pirmoji linija atlaikys keturias savaites, taigi per šį laiką reikėjo galutinai parengti antrąją poziciją, atsakant į visus svarbius karinius klausimus[71].

      Tuo tarpu už antrosios linijos, įskaitant pačius Zarasus, jau vyko gyvenimas. Šią teritoriją tiesiogiai valdė Zarasuose veikusi komendantūra (vok. Ortskommandatur). Šis kraštas buvo padalintas į mažesnius leitenanto valdomus rajonus, vadovaujamus bendrai 77-osios rezervo divizijos žemės ūkio viršininko (Wirschaftsofficier dr 77. Reserve-Division).  Visos priemonės buvo rekvizuotos ir laikomos bendrai, remontuojamos ir išduodamos centralizuotai, taigi visa pafrontės ekonomika buvo divizijos žinioje. Šiomis priemonėmis naudojosi ir kariuomenės padaliniai, sumanę ką nors savo buvimo vietoje „nuveikti“. Mat maisto racionai kariuomenei ir arkliams buvo juokingi, taigi pasirūpinimas savimi buvo ne prabanga, o būtinybė. Tuo labiau, kad greitai atėjo nurodymas iš esmės atsisakyti maisto ir pašaro tiekimo iš Vokietijos, pasitikint tik vietiniais resursais. Pavasarį tiekimas, kad ir labai ribotas, dar vyko. Vienam kariui dienai buvo skiriama 100 gramų mėsos, ir tai tik ,,mėsos dienomis“, mat būta ir ,,žuvies dienos“. Žinoma, kuopos ūkis buvo prižiūrimas ir kontroliuojamas, ką kuopa užsidirbdavo savo ūkyje, jai komisija iš raciono išskaičiuodavo ir maisto duodavo mažiau, tokia tvarka skatino gudravimą gyvulius laikant nuošalesnėse vietose. Kritusių ir sergančių arklių mėsa buvo maitinami karo belaisviai, viskas, kas tik tiko riebalų gamybai: žiurkės, pelės, (taip pat įskaitant žuvusius priešo kareivius), buvo verdamos, o iš gautos masės gaminti atitinkami tepimo produktai. Taip pat buvo paskirtas medžioklės karininkas, organizavęs medžioklę išlikusiuose miškuose ir palaukėse, jų produkcija paskanindavo karių stalą. Žinoma, pamedžiodavo ir kariai, nors ir gaudomi lauko policijos: karo metu ji nebuvo tokia griežta ir buvo lengviau paperkama.

      Divizijos sanitarinė dalis buvo sutvarkyta pavyzdingai, nes atitiko divizijos vado prioritetus. Jo rūpesčiu buvo sudarytos sąlygos kariams atsigauti – buvo įkurti poilsio namai, kuriuose didelis dėmesys skirtas maistui, rekvizuotam iš vietinių ūkininkų; nespėję pristatyti kiaušinių ir kitų reikalingų jėgas atstatančių produktų buvo baudžiami baudomis. Bendrai vokiečiai rūpinosi tik savimi ir Vokietijos interesais. Generolas Paulius fon Hindenburgas 1916 m. netgi išleido kelis įsakymus, kuriame  smerkė tuos, kurie vietinių žmonių interesus laikė aukščiau savų. Tėvynė ir kariuomenė – vienintelis gėris. Jis tai vadino Ūkine kova (Wirtchaftskampf)[72]. Vietiniai buvo prievarta kultūrinami. Kariams buvo sudarytos sąlygos pailsėti, buvo įrengta skaitykla, rašymo ir žaidimų kambariai, buvo pastatytas didelis kino teatras, bordelis ir netgi tikras teatras. Pagal architektūrą jis išlaikė ortodoksų medinės architektūros formą, tačiau padaryta su meile ir skoniu[73]. Vis dėl to visas šis kompleksas veikė pagal prievartos mechanizmus – kariai privalėjo vykti į Zarasus, čia lankyti įvairias įstaigas, tame tarpe ir mišias. Novoaleksadrovskas, arba kaip vokiečiai mėgo vadinti NOVO (Nowo), pasikeitė neatpažįstamai – atsirado daug įvairiausių įstaigų su iškabomis.          Buvo organizuojamos sporto šventės, žiemą – čiuožykla. Buvo organizuojamos ežere ir regatos, šaudymo varžybos, veikė įvairios karininkų ir kareivių organizacijos bei klubai. Išvykstantys atostogų kariai galėjo per vieną dieną gauti visko, ko reikia vykstant namo. Buvo manoma, kad karys turi jausti pasididžiavimą ir gyvenimo džiaugsmą. Nuostoliai divizijoje nebuvo dideli – retai perlipdavo 10 žmonių per mėnesį, todėl per kelis mėnesius divizija tapo didele artima šeima[74].

      Naujokų parengimui buvo organizuota mokomoji dalis (Feldrekrutendepot), vadovaujama majoro Erdmano (Erdmann), kuri du-tris mėnesius rengdavo rekrūtus tarnybai. Buvo formuojamos mokomosios baterijos ir mokomosios kuopos, organizuotas kursas šaudykloje (pėstininkams ir artilerijai), dujų atakų treniruotės, minosvaidžio kursas, lauko pratybos, ginklų sąveikai rengti buvo sukurtos ir įvairios mokymo klasės.

      Vokiečiai pastatė malkomis kūrenamą elektrinę, iš kurios buvo aprūpinami apšvietimo prožektoriai, transformatorinės. Jas aptarnavo specialūs karininkai. Vėliau elektra pasiekė visus pastatus ir slėptuves[75].

      Vokietijos kareiviai labai daug dėmesio skyrė arklių ir žirgų priežiūrai. Pirmaisiais mėnesiais masiškai kritę arkliai buvo patalpinti į puikias arklides, veikė arklių veterinoriaus tarnyba, jų nuostoliai buvo nedideli ir bandos greitai atsistatė, ypač pašildžius saulei. Dauguma eržilų buvo kastruoti, taigi kumelės sulaukdavo palikuonių tik iš pačių geriausių eržilų, paliktų veislei.

      Kariai vasaros metu atliko visus ūkio darbus, kaip namie, nes reikėjo apsirūpinti pašaru. Taip pat buvo žvejojama, dažniausiai rankinių granatų pagalba. Nors tai ir buvo uždrausta, nebuvo kas kontroliuotų, todėl buvo elgiamasi barbariškai, prisidengiant, žinoma, kova su priešu, įsitvirtinusiu paežerėse.

      Netgi atliekų rinkimas buvo organizuotas taip, kad būtų galima perdirbimui atiduoti visas įmanomas atliekas, ypač popierių ir metalą, nes jo labai trūko.

• 1916-1918 metų laikotarpis

      Tolesnis gynybinių pozicijų vystymasis vyko tobulinant gynybines pozicijas. Tokiu būdu terminas linija jau nebebuvo savaime suprantamas, ir jį pakeitė terminas I pozicija (I Stellung). Pozicijoje galėjo būti kelios linijos visų pirma buvo 1-oji (priešakinė) ir 2-oji (pagalbinė) linijos, kurioje glaudėsi būrio kariai slėptuvėse betarpiškai arti priešakinės linijos. Priešakinė linija, kaip jau buvo rašyta, evoliucionavo, pastačius gynybai labiau pritaikytą taisyklingą sistemą su zigzagu einančiais apkasais, tokiu būdu I poziciją sudarė 2-3 linijos, o kartais net ir dar viena – tarpinė linija (vok. Zwischenlinie). Tokie giliai ešelonuoti įtvirtinimai buvo įrengiami tik ypač tikėtinos atakos vietoje, vadinti skląsčio pozicija (vok. Riegelposition): tokią vietą gynybai pasirinkti kariai galėjo tik ypač pavojingo puolimo metu. Panaši evoliucija ištiko ir antrąją poziciją, kuri buvo skirta prasiveržimui sustabdyti. Ją taip pat galėjo sudaryti dvi linijos. Gynybos logika buvo tokia, kad priešui stipriai paspaudus, pirmosios pozicijos linijos kuriam laikui pristabdytų priešą, kol jis išvargęs pasiektų antrą poziciją. Tačiau tai dar nereikštų, kad pirmoji pozicija prarasta, svarbu kad sulaukus pastiprinimo būtų pasirengta atakuoti priešą iš pirmosios pozicijos flangų. Tokiu būdu priešakinė pozicija turėjo būti pritaikyta gynybai ne tik iš fronto, bet ir iš flangų, kuriant pusiau autonominius kovos mazgus (vok. Gefechtstelle), prasiveržimo atveju tampančias flanginėmis pozicijomis kontratakai. Tuo pačiu buvo svarbu pradėti rengti ar  numatyti trečiosios pozicijos vietą, kuri puolimui užsitęsus turėjo greitai tapti antrąja pozicija. Šis kiek painus sumanymas buvo pagrįstas kovine patirtimi iš didžiųjų mūšių ir naudojamas įrengiant ilgalaikes gynybines pozicijas ir II Pasaulinio karo metu. Įdomu, kad tokia teorija praktikoje atrodė dar painiau, nes teoriškai apskaičiuotos linijos dar buvo dėstomos atsižvelgiant į reljefą, ežerus ir pelkes, privažiavimo kelius ir matomumą[76].

      Šį painų labirintą papildė keli nauji objektai. Be jau minėtų vadaviečių, sistemoje atsirado gerai fortifikuotų regyklų, ypač svarbios buvo artilerijos koreguotojų „akys“, nuo jų gebėjimo priklausė šaudymo efektyvumas.

      1916 m.  pavasario pabaigoje, išdžiūvus gruntui, iš abiejų pusių prasidėjo minų karas. Iniciatyva priklausė aukštesnei vadovybei. Buvo sumanyta rusus išgąsdinti pasikasant po visa „niekieno žeme“ po rusų pozicijomis ir padėti miną, kuri išsprogdintų priešakinės linijos karius. Ypač didelė sėkmė laukė tada, kai būtų galima pasikasti po tranšėja keliose vietose. Greitai minų karas tapo pagrindine pramoga. Sėkmė priklausė nuo to, kas pirma išgirsdavo priešą kasantis, taip pat nuo grunto ir vandens. Labai pravertė specialus pasiklausymo aparatas (vok. Abchorchapparat), kurio pagalba buvo galima klausytis, ką kalba priešai[77]. Informacija buvo verčiama į vokiečių kalbą ir toliau ja dalinamasi, kam reikėjo žinoti.

      Nors viskas ėjosi neblogai, kovinę divizijos dvasią ėmė silpninti karinės vadovybės baimės dėl  karių lojalumo. Kentėjo ne tik slavai, bet ir elzasiečiai, bendrai apėmus Elzaso – Lotaringijos kilmės kariai, kurių laiškus 1916 m. buvo liepta padalinių vadams tikrinti, taip pat Šveicarijos pasienio kilmės kariams buvo uždrausta vykti atostogų – buvo bijomasi, kad jie pabėgs į neutralią Šveicariją[78]. Panašiai atsitiko 1917 metų pradžioje ir su Šlezviko – Holšteino danais, tarnavusiais Vokietijos imperijos kariuomenėje[79].

• Įtvirtinimų, esančių Daugpilio – Zarasų ruože identifikacija ir funkcinė paskirtis.

Kaip jau buvo rašyta įvade, šiame etape objektų identifikaciją galima atlikti tik dalyje objektų. Vis tik jų buvimo vieta leidžia labiau pamatuotai įvardinti, kas tai yra ir kam yra skirta.

Pagrindiniai I Pasaulinio karo palikimą sudaro 1. fortifikaciniai įrengimai, 2. gyvenamieji, vadovavimo ir logistikos statiniai 3. Susisiekimo infrastruktūra.

• Fortifikaciniai statiniai

Fortifikaciniai įrengimai – tai apkasai, fortifikaciniai statiniai ir kliūtys.

Apkasai – labiausiai paplitusi, greičiausiai įrengiama, bet prasčiausiai išliekanti fortifikacijos įrengimų dalis, kurios esmę sudaro žemėje iškasti grioviai ir supilti pylimėliai, dengiantys karius nuo priešo ugnies žvilgsnio ir ugnies poveikio. Apkasai gali būti skirti kovai ir susisiekimui. Kovai skirti apkasai sudaro gynybines linijas ir pozicijas. Juos galima atskirti pagal priešo link nukreiptus pylimėlius – brustverus ir du lygius – priedangos lygį, kuriuo yra vaikščiojama, ir banketą, nuo kurio yra kovojama. Apkasai gali būti lygiagretūs gynybinei linijai, bet gali turėti įvairiausias formas, siekiant geriau išnaudoti reljefą ar užimti flangines pozicijas. Siekiant išvengti išilginio apšaudymo, kas keli metrai įrengiamas traversas ar pats apkasas keičia kryptį, gali sudaryti išsikišusią flanginiam apšaudymui skirtą išsikišimą, kuriame paprastai talpinami kulkosvaidžiai.  Ilgalaikis apkasas yra sutvirtinamas kiautu, sudarytu iš medžio rentinių, smėlio maišų ir kitų atsparumą nuo apšaudymo ir užslinkimo didinančių priemonių. Jeigu esama didelio pavojaus būti apšaudytais iš viršaus, įrengiamos priedangos.

Susisiekimui skirti apkasai aprošelės skirti susieti tarpusavyje poziciją ir užnugarį, skirtingas pozicijas ir linijas, kitus svarbius objektus. Jos išsiskiria mažesniu gyliu, neturi banketo, paprastai neturi ir traversų, nors būtinai keičia judėjimo kryptį, kad išvengti išilginio apšaudymo.

Fortifikaciniai statiniai yra atskiri, bet su apkasais susieti savarankiški statiniai, turintys padidintą atsparumą apšaudymui. Jie gali būti aktyvūs ir pasyvūs. Pasyvieji statiniai nėra pritaikyti aktyviai gynybai. Tai slėptuvės, priedangos, vadavietės ir t. t. Tai pagrindinė fortifikacinių statinių forma, sudaranti sąlygas apsaugoti kariams, ir sistemoms nuo sunaikinimo artilerijos ugnimi. Aktyvūs statiniai skirti ugnies, stebėjimo ir šviesos priemonėms atlikti savo darbą apšaudymo sąlygomis. Aktyvūs statiniai paprastai turi stebėjimo ir šaudymo angas – ambrazūras. Jos gali būti skirtos frontalinei, riestos trajektorijos ir flanginei ugniai. Pasyvūs statiniai – tai slėptuvės laikinam karių prisiglaudimui, dažniausiai 9 asmenų padaliniui – skyriui, batalionų ir pulkų vadavietės, amunicijos saugyklos, tualetai, šuliniai ir t. t. Vadavietės nuo kariams skirtų slėptuvių skiriasi stebėjimo postais (kupolais), keliais kambariais

Taip pat statiniai gali būti skirti pėstininkams ir artilerijai. Visiems reikalingi stebėjimo postai, nuolat veikiantys statiniai, įrengiami priešakinėse pozicijose, dažnai ant kalvų, kad būtų padidintas stebėjimo plotas. Pėstininkams labai svarbu turėti flankuojančius ar frontalinius kulkosvaidžių lizdus, kurie gali apsaugoti pėstininkus nuo masinio puolimo. Flankuojanti ugnis, veikdama išvien su frontaline šautuvų ugnimi sudaro ypač efektyvią udnies priedangos sistemą, ypač ruožuose, pridengtuose kliūčių. Artilerija buvo skirta veikti iš stacionarių ir manevrinių baterijų. Stacionari baterija paprastai įrengiama dominuojančiose kalvose. Jos privalumas – galimybė įrengti gerai apsaugotas amunicijos saugyklas, supilti reikalingo aukščio barbetus, apsaugoti pabūklus pylimėliais ir betoniniais skydais. Trūkumas – priešas dažniausiai greitai sužino apie baterijos buvimą ir gali koncentruoti čia savo ugnį. Mobilioji baterija gali lengvai keisti savo buvimo vietą, bet yra labai pažeidžiama priešo ugnies priemonių, todėl pozicinės gynybos ir puolimo sąlygomis dominuoja patvariosios baterijos ar abiejų formų kombinacija. Taip pat gali būti įrengiamos apgaulingos baterijos priešo dėmesiui pritraukti.

Kliūtys buvo įrenginėjamos apkasų prieigose, siekiant neleisti priešo kariams greitai įveikti

• Kasdieninis gyvenimas

            Kariuomenė, gyvenanti neaktyvaus pozicinio karo sąlygomis, neturi daug nuostolių ir praradimų, todėl pagrindiniu karių priešu tampa nuobodulys, namų ilgesys ir karo nuovargis.

            Išskirtinė Vokietijos kariuomenės ypatybė tapo humoras ir  gebėjimas kurti savo civilizaciją kariuomenės dislokacijos vietose. Kaimų ir pozicijų pavadinimas vietovių, iš kurių buvo kilę kariai vardais, dalinių ir padalinių vadų vardų išvestinės, įvairūs linksmi liūdnos karių kasdienybės įkultūrinimai ir kitos priemonės leido kariams fronte jaustis ženkliai komfortiškiau, nei būtų galima tikėtis. Tai stipriai kontrastavo su rusų ir vietinių gyventojų kasdienybe, kurioje buvo daug skausmo, neteisybės, priespaudos ir skurdo. Kartu su konkrečiais buities pagražinimais, nuolatiniu darbu, demokratijos apraiškomis, kultūrinėmis priemonėmis ir savo pranašumu, Vokietijos kariai darė savo gyvenimo ir kovos sąlygas daug labiau priimtinas, nei Rusijos kareivių atveju ir leido vokiečiams išsilaikyti pozicinio karo sąlygomis ilgiau ir geriau, nei priešininkams priešingoje fronto pusėje. Nuotraukose akivaizdu, kad žmonės patekę ne į savo aplinką, nėra visiškai laimingi, ypač kada kalba eina apie kapines, ligonines, šaltį, bet dažnai jose gali matyti linksmus ir nesukaustytus veidus.        Nepaisant padarytų nuostolių, vokiečiai parodė ir daug inovacijų, specifinių gebėjimų, technologinių naujovių ir civilizacinių standartų. Galų gale paliko daugybę krašto gyvenimą iliustruojančių nuotraukų.

            Vokiečių gyvenimą labai praskaidrindavo 10-osios armijos laikraštis, ėjęs kasdien ir formavęs karių tarpe vieningas nuomones. Be svarbių tarnybos aktualijų, jame būta daug informacijos apie vietinę istoriją, papročius. Jau 1916 m. pradžioje tarnyba fronte įgavo malonios kasdienybės ir rutinos pobūdį, nedaug besiskiriantį nuo taikos meto, jeigu neminėsime oro, kelių ir galimybių už savosios pozicijos sienų.

            Tačiau atslūgus entuziazmui, kurį sukėlė sėkminga 1915 metų kampanija, bei stresui, kurį sukėlė žiemojimas iš esmės lauko sąlygomis tam nepritaikytuose vietinių gyventojų lūšnose, karius pradėjo veikti karo nuovargis ir kitos dvasinės bėdos. Žmonės nesitikėjo, kad karas truks taip ilgai. Ankstesni karai, vykę 1864-1871 metais, truko nepilnus metus, todėl ir dabar buvo tikimąsi panašiai to paties. Na gerai, dar vieni metai. Bet kai į pabaigą ėjo trečioji karo vasara, situacija ženkliai blogėjo. Nors vokiečių karių sąlygos buvo geresnės, klimatas mažiau nuodingas, nei Rusijoje, vokiečius veikė tie patys procesai, žmonėms reikėjo vilties ar kažko, kas ją atstotų, todėl labiausiai geidžiamas dalykas buvo atostogos[80].

            Kariai kentėjo nuo utėlių. Kentėjo nepriklausomai nuo pareigų, todėl buvo organizuotos „nuutėlinimo“ priemonės. Tai buvo ypač atidžiai daroma su išvykstančiais atostogų – be specialaus liudijimo nebuvo galimybės išvykti atostogų.

            Keliaudavo kariai „imperijos sąskaita“, nurodant tik galutinį tikslą, todėl buvo galima sudėlioti kelionės maršrutą laisvai, ir daugelis tuo naudojosi.[81] Prastai atrodantys kareiviai buvo perrengiami, kad atrodytų padoriai, todėl kariai, tai žinodami, stengėsi apsirengti prasčiausiais rūbais[82].

            Kareiviams buvo siunčiama dviejų rūšių literatūra: linksmi karių nuotykiai ir patriotinė literatūra. Abi šios kūrybos formos ,,nelipo“ kariams, nes vienus kūrinius rašė žmonės, nematę fronto, kitus – tam tikrus stereotipus įtvirtinti bandę  rašovai, kurių tekstai sunkiai įtikindavo skaitytoją, nes neatsakė į pagrindinius jam kylančius klausimus – „kada baigsis karas“ ir „kodėl jis nesibaigia“[83]. Ilgalaikis karas sugriovė daug svarbių vertybių, autoritetų. Žmonės nebetikėjo nei kaizeriu, nei aukštakilmiais kunigaikščiais, mažai tikėjo bažnyčia ir t.t. Jų kasdienybė rodė priešingai, nei norėjo valstybinė propagandos mašina ir kasdienybė laimėjo. Netgi mišios, iš esmės skirtos dvasiai sustiprinti, dažnai pasitarnaudavo priešingam tikslui, nes atimdavo iš karių jų galimybę nuo karo atsiriboti, parašyti laiškų, tiesiog pailsėti. Prievartinė malda, deja, nebuvo veiksminga.

            Ne visada veikė ir karinės motyvacijos priemonės – apdovanojimai. Kariams didelę reikšmę turėjo geležiniai kryžiai. II Klasės geležinis kryžius buvo gaunamas normalia tvarka, jų buvo duodama daugiau, tačiau I klasės geležinis kryžius tai jau buvo kažkas artimo Didvyrio vardo suteikimui, todėl gavus kuopai vieną tokį, buvo labai sunku atrinkti, kas turėtų jį gauti. Karas labai nemėgo biurokratizavimo ir schematizavimo, o būtent tokia tvarka buvo Rytų fronte. Kol apsisukdavo biurokratinė mašina, žmonės žūdavo, sužeistieji būdavo išsiųsti į ligonines, o vadas, iš kurio rankų duodamas apdovanojimas teikė didžiausią pasitenkinimą, žuvęs ar perkeltas, o atvykęs naujasis vadas nepažinojo žmonių. Kryžių reikėjo duoti tada, kai reikėjo, bet buvo kaip buvo, taigi dažnai apdovanojimas suteikdavo daugiau skausmo, nei motyvacijos. Tokia buvo masinio karo kaina[84].

Išvados

1. Vokietijos imperijos 1915 m. pasiekta riba, atitikusi abiejų kovojančių pusių minimalius reikalavimus stabilumui, per keletą metų tapo civilizacine riba, apspręsta logistinių, kultūrinių ir karinių faktorių. Vakarų Europos civilizacijos paveikta Europa pasislinko keliais šimtais kilometrų į rytus ir Šiaurės rytus, sudarydama sąlyga naujo tipo kultūrinei sričiai – centrinei Rytų Europai atsirasti. Šis pokytis sudarė sąlygas provakarietiškai (provokiškai) Lietuvai atsirasti. Šis pokytis tai pat turėjo įtakos karinei civilizacijai susidaryti, kuri pastebima iki 1953 metų, o po 1988-1993 metų revoliucijos yra atsekama iki šių dienų.
2. Esmine likutine vertę turinčia permaina reikia įvardinti Ober Osto geležinkelio perdarymą siaurąja (europine) vėže.
3. Ši nauja situacija turėjo du karinius polius: Rytietišką (rusišką) Daugpilį ir vakarietišką (vokišką) Kauną. Nepriklausomybės kovos (1918-1921) vyko tarp šių dviejų polių. Lenkija suprato, ką reiškia šios linijos valdymas, bet nesugebėjo peržengti nacionalinės valstybės interesų, netapo imperija ir neįkūnijo strateginio vokiečių sumanymo, atsiradusio 1915 (1916) – 1919 metais.
4. Vokietijos kariuomenės gynybiniai įrengimai buvo statyti prisilaikant bendrųjų vadovybės reikalavimų ir nurodymų, bendrųjų instrukcijų, tačiau konkretūs sprendimai buvo priimami daugiau vietinės pionierių vadovybės sprendimu ar vykstant diskusijai. Tokiu būdu konkretūs statiniai yra unikalūs kiekvienos divizijos atsakomybės rajone ir negali būti identifikuojami remiantis vien bendrųjų nurodymų duomenimis.
5. Pozicinio karo sąlygomis kariuomenių sėkmę lemia ne tiek gynybinės sistemos, fortifikacija ar karo meno išmanymas, kiek vadovybės gebėjimas išlaikyti savosios kariuomenės motyvaciją ir gyvenimo sąlygų užtikrinimas. Gyvenant riboto komforto sąlygomis ypač svarbu organizuoti kasdienybę paįvairinančią veiklą, sudaryti sąlygas kariams pailsėti. Ypač svarbiu motyvatoriumi nuo 1916 metų buvo atostogos ir koviniai apdovanojimai, II ir ypatingai I laipsnio geležiniai kryžiai. Ypač stiprūs motyvatoriai galėjo tapti ypač stipriais demotyvatoriais, jei jie buvo skirstomi neskaidriai, biurokratizuotai arba stipriai delsiant.

Pasiūlymai

1. Surinkta medžiaga sudaro sąlygas tvirtinti, kad 1915-1918 Zarasų – Daugpilio rajonų apylinkėse likęs karo paveldas yra unikalus, gerai išlikęs, didelį pažintinį ir kultūrinį krūvį turintis kompleksas, kuriam tikslinga kurti I Pasaulinio karo Rytų fronto karinį istorinį parką, kuriame atsižvelgiant į tradicijas, geopolitinę situaciją, istorinį atstumą ir patrauklumą turėtų dominuoti vokiška šio fronto formuluotė OSTFRONT. Parkas savo teritorija turėtų apimti Zarasus, Smėlynę, Turmantą, Medumą ir svarbius , į kultūros vertybių sąrašus patekusius objektus.
2. Šis parkas turėtų apimti dviejų valstybių teritoriją, į jo veikimo lauką turėtų būti įtraukti Kauno ir Daugpilio tvirtovėse veikiantys muziejai ir kitos organizacijos, o nuo Kauno iki Daugpilio turėtų būti nutiesti su I Pasauliniu karu susiję maršrutai, apimantys svarbesnes mūšių vietas, karių kapines, technikos paminklus, ir stambesnes kariuomenių dislokacijos vietas bei Nepriklausomybės karų paveldo vietas. Pagrindiniais tokio maršruto traukos centrais turėtų būti Rusijos Imperijos Kauno tvirtovė (Vytauto Didžiojo karo muziejus, IX forto muziejus, Kauno tvirtovės parkas), Vokietijos vykdyti tvirtovės pritaikymo Rytų fronto štabui darbai rytinėse Kauno prieigose (Narėpai), Caro traktas (Jonava – Ukmergė), Širvintų – Giedraičių karinis istorinis parkas, Vilniaus gynybinė pozicija prie Maišiagalos, Utena, Daugailiai, bolševikų įtvirtinimai prie Zarasų ežerų, Zarasų miestas su krašto muziejumi, turistinis maršrutas link Tilžės ir Drūkšių ežero, Turmantas su muziejumi, iš ten persikeliant į Latviją, apžiūrint Rusijos įtvirtinimus iki Medumo, caro traktas link Daugpilio, Daugpilio tvirtovė ir turizmo informacijos centras, Daugpilio muziejus. Prie projekto būtina pritraukti Latvijos karo muziejų Rygoje. Šis maršrutas turi būti pritaikytas tiek vietiniam, tiek tarptautiniam turizmui latvių, lietuvių, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis – didysis maršrutas.
3. Mažajame maršrute svarbu padaryti prieinamais svarbiausius betoninius objektus ir išlikusias apkasų sistemas. Taip pat svarbu padaryti buvusių sistemų pristatymą 3D formatu. Tam galima panaudoti muziejuose esančius ekranus bei modeliavimo priemones, atskleidžiančias svarbiausius momentus ir inžinerinius sprendimus, taip pat kultūrą ir nuostatas. Labai tinka prieštaringumų vienybės pasakojimai, priešpastatant vokiečių ir rusų sprendimus (intriga). Jeigu Turmanto muziejus būtų labiau skirtas vokiečių kariuomenei, tai Medumo – rusų ir latvių pusei.
4. Įvertinus šaltiniuose rastą informaciją, būtina į lietuvių, latvių, rusų ir anglų kalbas išversti vyr. ltn. Hans Triobsto memuarus, pradedant nuo 5 tomo, skirto šioms apylinkėms. Tekstui labai praverstų mokslinis komentaras. Taip pat būtų gerai organizuoti bent kartą per du metus organizuoti I Pasauliniam karui skirtas konferencijas. Organizatorių sąrašas galėtų būti platesnis, įtraukiant tekste minėtus muziejus ir organizacijas, tačiau sudėtine šių mokslinių tyrimų pristatymo dalimi galėtų tapti ir karinių objektų lankymas. Tokia konferencijos organizavimo tvarka įgalintų kryptingiau organizuoti parko veiklas, praturtinti žinias ir suaktualinti paveldą.
5. Būtina tęsti šaltinių paiešką, papildant turimą bazę naujais žemėlapiais, instrukcijomis, technikos aprašymais ir kasdieninio gyvenimo  atvėrimais, dalį rastos medžiagos leidžiant publikacijų, atlasų ir atskirų žemėlapių forma.
6. Parko kūrimui reikėtų panaudoti ne tik originalius objektus, sutvarkyti jų prieigas ir pastatyti reikalingus informacinius ženklus, bet panaudoti maitinimo įstaigų, viešbučių ir kitų paslaugas teikiančių įstaigų pavadinimuose ir apipavidalinime, taip suaktualinant Zarasų kraštą kaip karinio paveldo miestą, padidinant krašto turistinę vertę. Šiam reikalui labai praverstų kasmet ar kas du metus vykstantys karo istorijos festivaliai.
7. Reikėtų iš naujo apsvarstyti galimybę paleisti siaurojo geležinkelio maršrutą parko teritorija tiek Lietuvos, tiek Latvijos pusėse, pagal galimybes remiantis istoriškai egzistavusiais keliais, kurie leistų turistams lengviau pasiekti tiek Zarasus, tiek Medumą, o Turmano geležinkelio stočiai suteiktų turistinio centro pobūdį. Tai ne tik sudarytų sąlygas pritraukti daugiau lankytojų Turmante rengiamai ekspozicijai, bet ir paskatintų daugiau žmonių vykti į Zarasų, Daugpilio kraštą traukiniais, tiek plačiajuosčiais, tiek siaurukais. Žinoma, toks projektas turi savo kainą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje gali duoti daugiau naudos, nei įsivaizduojama, ypač Zarasams. Taip pat tikslinga galvoti apie keleiviniams lėktuvams pritaikytą aeorodromą Daugpilyje, tada būtų galima daugiau pritraukti turistų iš Vokietijos, Rusijos, Baltarusijos ir kitų šalių. Taip pat svarstytinas yra kemperių bazės kūrimas tiek Zarasuose, tiek Turmante bei Tilžėje.

Literatūros sąrašas

1. Anhang zum Teil Ia ,,Der Stellungsbau”. (Stellungsbau im Karst, Hoch-und Waldgebirge.) Oktober 1917. Leidinio išleidimo vieta nenurodyta, 1917.
2. BRADLEY, D., WEGNER, G.  Stellenbesetzung der Deutschen Heere 1815–1939. Band 1: Die Höheren Kommandostellen 1815–1939. Osnabrück, 1990.
3. CRON, H.  Imperial German Army 1914-18: Organisation, Structure, Orders-of-Battle. Helion & Co, 2002.
4. CRON, H., ROGERS, D. Imperial German Army 1914-18: Organisation, Structure, Orders-of-Battle.  Helion & Company, 2006.
5. Der Erste Weltkrieg. Chronik 1914-1918. Weltgeschichte des 20. Jahrhunderts. Otus Verlag, St. Galen, 2004.
6. Geschichte des Reserve-Infanterie-Regimants Nr. 57 im Weltkriege 1914-18. Herausgegeben von der Officiervereinigung und der  regimentsvereinigungen des Reserve-Infanterie-Regiments Nr. 57. Scholl, 1934.
7. GROß, Gerhard P. Im Schatten des Westens. Die deutsche Kriegführung an der Ostfront bis Ende 1915. In: Die vergessene Front. Der Osten 1914/15. Ereignis, Wirkung, Nachwirkung (Zeitalter der Weltkriege, Bd. 1). Hg. G. P. Groß. Paderborn, München, Wien, Zürich: Ferdinand Schöningh, 2006.
8. HILDEBRAND, K. F.,  ZWENG, C.  Die Ritter des Ordens Pour le Mérite des I. Weltkriegs. Band 1. Osnabrück 1999.
9. Histories of Two Hundred and Fifty-One Divisions of the German Army Which Participated in the War (1914-1918). Chaumont, 1919.
10. Kultūros paminklai, II t. Vilnius, 1998.
11. LIEBIKE (Prof.) Das Fűsilier – Regiment Graf Roon (Ostpreußisches) Nr. 33 im Weltkriege 1914/1918. Deutche Tat im Welkrieg 1914/1918. Geschichten der Kämpfe deutschen Truppen. Bearbeitet auf Grund der amtlichen Unterlagen des Reichsarchivs und persönlicher Aufzeichnungen von Mitkämpfern. Band. 26. Verlag Bernard und Gaefe, Berlin, 1935.
12. Militär-Wochenblatt. Nr. 31 vom 3. März 1914.
13. MÖLLER, H.  Die Geschichte der Ritter des Ordens „pour le merite“ im Weltkrieg 1914-1918. Band 2.  Berlin 1935, S. 491–492. Der Weltkrieg 1914-1918. Band VII. Berlin, 1931. S. 253.
14. ORLOV, V. Fortifikacija Pirmojo pasaulinio karo metais (1914 – 1918). In XX a. fortifikacija Lietuvoje. Kaunas, 2008, p. 7-46.
15. PAWLY, R. The Kaiser’s Warlords– German Commanders of World War I. Osprey Publishing, 2003.
16. PEČIULIS, M. Pirmojo Pasaulinio karo veiksmai Lietuvos teritorijoje 1915 m. rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo mėnesį. Karo archyvas, 2010, Nr. XXV.
17. PLICKERT, H.  Das 2. Ermländische Infanterie Regiment Nr. 151. Erinerugsblätter deutscher Regimenter. Die Anteilnahme der Truppenteile der ehemaligen deutschen Armee am Weltkriege bearbaitet unter Benutzung der amtlichen Kriegstagebűcher. Truppenteile ehemaligenpreußischen Kontingents. Der Schriftfolge 263. Band: Infanterie regiment Nr. 151. Odenburg i. O./Berlin 1929.
18. TRABA, R. „Wschodniopruskość“.  Tożsamość regionalna i narodowa w kulturze politycznej Niemiec. Borussia, Olsztyn, 2007.
19. Ruhmeshalle unserer Alten Armee. Berlin, 1927.
20.  
21. TRÖBST, H. Ein Soldatenleben in 10 Bānden 1910-1923. Der Fűrst von Gudotischki. Pionier vor Riga und Besetzung der Ostseeinseln. Hamburg, 2014.
22. Vorschriften fűr den Stellungskrieg fűr alle Waffen. Teil 1. Stellungsbau. Vom 20 Juni 1916. Herausgegeben vom Kriegsministerium. Berlin, 1916.
23. БЕЛЯВИНА, В. Н.  Беларусь в годы Первой Мировой войны. Минск, „Беларусь“, 2013.
24. БУЙНИЦКИЙ, Н., ГОЛЕНКИН, Ф., ЯКОВЛЕВ, В., Современное состояние долговременной и временной фортификации. С.-Петербург, 1913.
25. ЛЮДЕНДОРФ, Э. Ф. В.  Тотальная война, Москва, 2015.
26. ЛЮДЕНДОРФ, Э. Мои воспоминания о войне 1914-1918 гг. Москва, 2014. 
27. МІЦКЕВІЧ, В., КРУЦЫНА, Д. Пазіцыі германскіх дывізій у Беларусі. Сектар Крэва-Смаргонь-Занарач. Мінск, 2021.
28. МІЦКЕВІЧ, В., БАГДАНАЎ, У. Пазіцыі германскіх дывізій у Беларусі. Сектар Сэрвач-Вішнева. Мінск, 2017.
29. МІЦКЕВІЧ, В., ДРУПАЎ, A.  Пазіцыі германскіх дывізій у Беларусі. Сектар Вішнева-Крэва. Мінск, 2016.
30. Наставленіе для борьбы за укрѣпленныя полосы. Типо-Литографія Штаба Особой Арміи, Типографія Штаба Особой Арміи, 1916/1917.
31. С.-Петербургь, 1910.
32. Наставленіе по войсковому инженерному дѣлу для офицеровь всѣех родовь войскь. С.-Петербургь, 1911.
33. Наставленіе по самоокапыванію артиллеріи. С.-Петербургь, 1909.
34. Наставленіе по самоокапыванію пѣхоты. С.-Петербургь, 1909.
35. Наставленіе по самоокапыванію пѣхоты. С.-Петербургь, 1910.         
36. Наставленіе по самоокапыванію пѣхоты.  Петроградь, 1915.
37. ПОДОРОЖНЫЙ, Н. Е. Нарочская операция в марте 1916 г. Москва, 1938.
38. Указанія по укрѣпленію позицій. Штабь Верховнaго главнокомандующaго. –. Петроградь: Военная типографія Императрицы Екатерины Великой, 1916.

Internetiniai šaltiniai

1. Schlacht am Naratsch-See. In.  https://de.wikipedia.org/wiki/Schlacht_am_Naratsch-See#Die_deutschen_Verteidiger.
2. http://www.krastotyra.zvb.lt/lt/kulturos_paminklai/kapines/pirmojo_pasaulinio_karo_vokieciu_kariu_kapines_bartkiskes_kaime.html. 
3. http://www.kurland-kessel.de/friedhof/lettland-friedhoefe-wk1.pdf. 
4. Нарочская операция . In https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9D%D0%B0%D1%80%D0%BE%D1%87%D1%81%D0%BA%D0%B0%D1%8F_%D0%BE%D0%BF%D0%B5%D1%80%D0%B0%D1%86%D0%B8%D1%8F
5. https://en.wikipedia.org/wiki/Fokker_D.II.   
6. https://digi.landesbibliothek.at/viewer/image/AC01859826/273/.

6. Priedai

1. Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio objektų paieškos ekspedicijos Zarasų rajone 2020-07-29 d. užfiksuotų objektų sąrašas

Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio objektų paieškos ekspedicijos Zarasų rajone 2020-07-29 d.
Objekto numeris	Objekto tipas	Koordinatės
1	Smėlynės kaimo kapinės apsuptos PPK laikotarpio apkasais	55°44’32.53″N 26°18’32.33″E
2	Egiptės (lat. Ēģipte) kaimo kapinės su liuteronų bažnyčios griuvėsiais. Kapinėse atskirtas kvartalas skirtas PPK Vokietijos imperijos kareivių kapams	55°44’50.65″N 26°18’40.99″E
3	Bunkeris (štabas ?)	55°44’47.76″N 26°18’37.14″E
4	Pastatas kuriame buvo įsikūręs artilerijos dalinio (numeris ne-nurodytas) štabas	55°45’18.19 „N 26°18’26.52″E
5	Bunkeris (neturintis stogo)	55°45’58.28″N 26°18’4.10″E
6	Zarasų aerodromas	55°45’8.85″N 26°15’44.94″E
7	Vokietijos imperijos kareivių kapinės (Raudondvario kaimo apylinkės)	55°45’40.78″N 26°15’49.44″E
8	Liaudiškių-Laukesos piliakal-nis. Piliakalnis išvagotas PPK apkasais	55°45’39.75″N 26°16’40. 66″E
9	Stebėjimo postas-bunkeris	55°45’41.82″N 26°16’38.98″E
10	Stebėjimo postas-bunkeris	55°45’46.27″N 26°16’32.44″E
11	Bartkiškės I kaimo Vokietijos imperijos kareivių 88-osios pėstininkų divizijos kapinės.	55°41’23.78″N 26°27’2.34″E
12	Bunkeris (prie gyvenamojo namo)	55°42’14.04″N 26°28’8.81″E
13	Bunkeris (ekspedicijos metu buvo iškelta idėja jog šis sta-tinys galimai yra Lenkiškos kilmės)	55°42’16.21″N 26°28’6.80″E
14	Baterijos sviedinių sandėlis	55°42’16.62″N 26°27’37.75″E
15	Baterijos bunkeris (komandinis punktas ?)	55°42’16.89″N 26°27’37.21″E
16	Pabūklo pozicija	55°42’17.01″N 26°27’36.63″E
17	Bunkeris sviedinių sandėlis (?)	55°42’16.77″N 26°27’36.28″E
18	Pabūklo pozicija	55°42’16.72″N 26°27’38.06″E
19	Pabūklo pozicija	55°42’16.65″N 26°27’38.97″E
20	Bunkeris (ilgalaikis ugnies taškas)	55°41’47.46″N 26°27’55.11″E
21	Bunkeris sandėlis	55°41’15.23″N 26°28’1.48″E
22	Senosios Bogdoniškės kaimo kapinės (kapinėse palaidotas Nepriklausomybės kovų laiko-tarpio Lenkijos respublikos kariuomenės 13-ojo Vilniaus ulonų pulko kariškis)	55°41’16.04″N 26°28’9.90″E
23	Bunkeris	55°41’5.71″N 26°29’9.54″E
24	Bunkeris	55°41’7.95″N 26°29’14.13″E
25	Pabūklo pozicija	55°41’8.35″N 26°29’13.40″E
26	Medinis bunkeris/pabūko pozicija (?)	55°41’9.09″N 26°29’10.41″E
27	Pabūklo pozicija/medinis bunkeris (?)	55°41’8.89″N 26°29’11.08″E
28	Pabūklo pozicija/medinis bunkeris (?)	55°41’8.59″N 26°29’12.20″E
29	Pabūklo pozicija/medinis bunkeris (?)	55°41’8.39″N 26°29’12.79″E
30	Bunkeris	55°39’47.12″N 26°32’46.77″E
31	Bunkeris	55°39’46.94″N 26°32’46.78″E
32	Bunkeris	55°39’46.57″N 26°32’47.82″E
33	Bunkeris	55°39’46.46″N 26°32’48.29″E
34	Medinis bunkeris su betono perdanga	55°39’45.71″N 26°32’46.04″E
35	Bunkeris	55°39’47.18″N 26°32’46.61″E
36	Bunkeris	55°39’47.33″N 26°32’46.06″E
37	Bunkeris	55°39’47.55″N 26°32’45.60″E
38	Bunkeris	55°39’47.61″N 26°32’45.20″E
39	Štabo (?) bunkeris	55°39’34.28″N 26°33’13.80″E
40	Bunkeris	55°39’37.02″N 26°33’57.34″E
41	Bunkeris	55°39’37.15″N 26°33’57.88″E
42	Sandėlis-Ledainė-Šaldytuvas	55°38’19.73″N 26°33’12.06″E
43	Bunkeris-slėptuvė-sandėlis	55°38’7.25″N 26°33’9.75″E
44	Tualetas (?)	55°38’7.35″N 26°33’9.89″E
45	Bunkeris mediniu stogu	55°38’7.18″N 26°33’9.40″E
46	Bunkeris maisto sandėlis	55°38’6.84″N 26°33’9.39″E
47	Bunkeris	55°38’9.55″N 26°33’14.30″E

2. 2020-07-29 d. ekspedicijos metu užfiksuotų objektų aprašymas

Objektas Nr. 1 – Smėlynės kaimo kapinės. Smėlynės kaimo bažnyčia buvo pastatyta  1854 m. tačiau iki šių laikų nėra išlikusi. Kapinės įrengtos nedidelėje aukštumoje, objektas praktiškai iš visų pusių išvagotas Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio apkasais. Tarp vietinių gyventojų sklando pasakojimas jog Smėlynės bažnyčia buvo su apkasais sujungta tuneliu. Jeigu šis pasakojimas teisingas greičiausiai tai buvo toks pat eilinis apkasas tik tai uždengtas lentomis ir grunto sluoksniu. Smėlynės kaime Vokiečiai įrengė rezervinę poziciją, kurioje buvo 77-osios rezervinės divizijos artilerijos viršininko ir pėstininkų brigados štabai bei veikė pionierių depas, kuris valdė dabartinės stovėjimo aikštelės teritorijoje buvusius atviro tipo inžinerijos atsargas. Bažnyčios teritorija užgriuvus luboms naudojama nebuvo, štabo funkcijoms vykdyti buvo naudojami parapijos namai. Smėlynės kapinių pietiniame šlaite 1915 metų pabaigoje buvo įrengtos kelios medinės slėptuvės, kuriose glaudėsi 2 pozicijos gynybą vykdę kariai.

Objektas Nr. 2 – Egiptės (lat. Ēģipte, vok. Wilkomiesto) kaimo kapinės su liuteronų bažnyčios griuvėsiais. Objektas yra Latvijos respublikos teritorijoje. Kapinėse taip pat yra ir Vokietijos imperijos kareivų kapai, (kapinėse iš viso palaidota 16-20 Vokietijos imperijos kareivių^[85]) tarp šios kariuomenės kareivių taip pat yra palaidotas ir vienas nežinomas Rusijos imperijos kariuomenės kareivis. Šalia Vokietijos imperijos kareivių kapų yra išlikęs stipriai apgriuvęs greičiausiai šios kariuomenės žuvusiems kariams skirto paminklo postamentas. Tose Egiptės kapinėse taip pat yra išlikęs barono Carl Friedrich von Münchhausen žmonos Jacobine von Dunten tėvams priskiriamas antkapis.

Vokietijos kareivių kapinėse užfiksuotų antkapių užrašai:

1. Kan.^[86] W. Sturenbeck. (Priklausė) – 4. R. A. R. 65. Žuvo 1915-11-04.

2. Fahrer^[87]. Wilhelm Eube. (Priklausė) 2 FELD. ART. RGT. 24.  Žuvo 1916-05-08.

3. Unbekannter Russe (Nežinomas Rusijos imperijos kariuomenės kareivis).

Daugiau užrašų ant antkapių Egiptės (vok. Wilkumiest) kapinėse nebuvo fiksuojama.

Vietovė pradėta naudoti 1915 metais, Laukesos ežero pakrantėje įrengus rezervinę liniją, kurioje buvo iškasta daug medinių žeminių, kur gyveno kariai. Tuo j po to, 1915-1916 metų žiemą aplinkui Egipto kapines buvo iškasta 2-oji pozicija, dengusi ne tik žemines, bet ir 77-osios rezervo divizijos vado rūmus, buvusius kitame Laukesos (vok. Lauzensee) ežero krante.

Objektas Nr. 3 – Bunkeris (štabas ?). Objektas yra Latvijos respublikos teritorijoje. Statinys yra pastatytas iš betono ir  įkomponuotas  šlaite. Skirtingai nei dauguma tokio tipo statinių pastarasis objektas turi prieangį, kuriame imituojami langai. Statinio prieangio stogo statybų metu buvo panaudotas nedidelis armatūros kiekis, (gali būti jog nedidelis armatūros kiekis buvo panaudotas statant visą statinio stogą) likusi objekto dalis yra pastatyta naudojant betoną. Šalia statinio prieangio galima pamatyti  du metalinius kablius (laikiklius izoliatoriams), taigi statinys buvo aprūpinamas elektros energija. Objekto vidus išbalintas panaudojant kalkes.

Objektas Nr. 4 – Pastatas kuriame (pasak gido Ramūno Keršio) buvo įsikūręs artilerijos dalinio (numeris nenurodytas) štabas. Objektas yra Latvijos respublikos teritorijoje.

Objektas Nr. 5  – Bunkeris, (objektas yra Latvijos respublikos teritorijoje) statinys visas yra pastatytas iš betono, tačiau neturi stogo, apžiūros metu požymių jog objektas nebuvo baigtas statyti nepastebėta. Panašu, kad bunkerio stogas buvo padarytas iš medžio rąstų ir uždengtas gruntu. Statinio patalpų viduje pastebėta ventiliacinė anga. 

Objektas Nr. 6 – Zarasų aerodromas, iš kurio kildavo lėktuvas, atlikęs žvalgybą ir koregavęs artilerijos ugnį. Sprendžiant iš nuotraukų, šiai funkcijai naudotas Fokker D.II tipo lėktuvas Nr. 1532[88]. Tai 1916 metais daugiausiai naudotas vienvietis biplanas – naikintuvas, turėjęs 75 kW oru aušinamą rotorinį variklį, ginkluotas vienu 7,92 mm kulkosvaidžiu, sinchronizuotu su traukiančiu propeleriu. Išstumtas Albatros tipo naikintuvų. Maksimalus greitis 150 km/h, skrydžio nuotolis 200 km. Viso pagaminta 177 tokių lėktuvų[89].

Objektas Nr. 7  – Vokietijos imperijos karių kapinės (Raudondvario kaimo apylinkės).

Objektas Nr. 8 – Liaudiškių-Laukesos piliakalnis. Piliakalnis išvagotas Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio apkasais.

Objektas Nr. 9 – Stebėjimo bunkeris. Objektas įkomponuotas ant Liaudiškių-Laukesos piliakalnio. Visas statinys pastatytas iš betono, stogo konstrukcijai panaudoti ,,I“ formos šveleriai. Statybų metu buvo panaudotas ir minimalus armatūros kiekis. Statinys orientuotas į šiaurės vakarus. Objekto stoge yra keturkampė skylė skirta periskopui iškelti. Sprendžiant pagal priekinę (į šiaurės vakarus) nukreiptą statinio sieną, kurioje matomos siūlės, galima daryti išvadą jog statybos darbai buvo vykdomi su pertraukomis. Betonas buvo gana prastai sutrombuotas.

Objektas Nr. 10 – Stebėjimo bunkeris. Objektas įkomponuotas ant Liaudiškių-Laukesos piliakalnio. Visas statinys pastatytas iš betono. Statybų metu buvo panaudotas minimalus armatūros kiekis. Statinys orientuotas į šiaurės vakarus. Objekto stoge yra keturkampė skylė skirta periskopui iškelti. Statinys analogiškas  Objektui Nr. 9.

Objektas Nr. 11 –  Bartkiškės I kaimo Vokietijos imperijos kareivių 88-osios pėstininkų divizijos kapinės. Paminklas pastatytas Pirmojo pasaulinio karo metu, šiuo laikotarpiu ant jo buvo užrašyti užrašai ,,88 INF DIV“, ,,1915-1916“.  Tarybų Sąjungos laikotarpiu kapinės buvo sulygintos, o antkapiniai paminklai ir kryžiai skirti žuvusiems Vokietijos imperijos kareiviams sunaikinti. 1967 m. nuo pagrindinio kapinių paminklo buvo pašalinti vokiški užrašai, tuo tarpu priešingoje paminklo pusėje buvo iškaltas užrašas lietuvių-rusų kalbomis ,,Šiose vietovėse 1944 m. vasarą kovojo Tarybiniai kareiviai už Zarasų krašto išvadavimą“^[90]. Vis dėl to šalia pagrindinio paminklo išliko vienas Vokietijos imperijos kapinių laikotarpio antkapis (padarytas iš netaisyklingos formos lauko akmens). Ant jo yra iškaltas užrašas  ,,Fem der Heimat / fielen im Kamnie / für das Vaterland / am. 21. Juni 1916 / die. Unterofiziere / Herm Kleinert / Josef…“

Objektas Nr. 12 – Bunkeris, statinys stovi Matkunci kaime prie sodybos esančios per 60 m į rytus nuo geležinkelio Vilnius-Daugpilis. Objektas yra įkomponuotas nedideliame kalnelyje. Visas statinys yra pastatytas iš betono, tačiau statybų metu taip pat iš dalies buvo naudota ir armatūra bei bėgiai. Šiuo metu bunkeris yra naudojamas kaip rūsys. Statinio aplinkoje yra ir daugiau pavienių su fortifikacija susijusių elementų. Šalia stovinčio namo laipteliai yra padaryti iš 88-osios pėstininkų divizijos daliniuose pagamintų betono blokelių (juose yra įspaustas užrašas ,,88 I D“^[91]). Panašūs blokeliai (60x60x15 cm), tik su 77-osios rezervo divizijos pionierių ženklais buvo gaminami Staro Dvoreliščės pionierių depe. Sodybos aplinkoje taip pat galima pastebėti ir pusapvalius gofruotos skardos lakštus (šie lakštai naudojami bunkerių statybose Pirmojo pasaulinio karo metu, ir vėlesniais laikotarpiais).

Objektas Nr. 13 – Bunkeris, stovintis per 8,6 m į rytus nuo geležinkelio linijos Vilnius-Daugpilis. Iš visų ekspedicijos metu apžiūrėtų objektų šis statinys buvo vienintelis visiškai pilnai pastatytas iš gelžbetonio. Statinio užpakalinėje (pietinėje) dalyje yra ertmė (orientuota į pietus – Lietuvos respublikos pusę)  primenanti ambrazūrą arba langą.  Dėl šių priežasčių ekspedicijos metu buvo iškeltos prielaidos jog statinys gali būti ne vokiškos, bet lenkiškos kilmės. Palyginus žemėlapius galima matyti jog nors 1920-1939 m. laikotarpiu Turmanto miestelis buvo okupuotas Lenkijos karinių pajėgų, tačiau Latvijos sienos Lenkijos kariuomenė neperžengė ir neaneksavo. Tokiu atveju darytina tik viena išvada – jog statinys yra vokiškos kilmės^[92].

Objektas Nr. 14 – Bunkeris (artilerijos baterijos sviedinių sandėlis). Statinys visas yra pastatytas iš betono, taip pat statybų metu buvo panaudotas ir nedidelis armatūros kiekis. Objektas stogo neturi, greičiausiai jis  buvo padarytas iš rąstų ir uždengtas grunto sluoksniu. Vienintelėje statinio patalpoje yra įrengta pertvara.

Objektas Nr. 15 – Bunkeris komandinis punktas. Statinys visas yra pastatytas iš betono, tačiau stogo neturi. Stogas greičiausiai buvo padarytas iš rąstų ir uždengtas grunto sluoksniu. Statant objekto sienas buvo naudojamas nedidelis armatūros kiekis. Sprendžiant pagal statinio siūles šio bunkerio betonavimo darbai buvo nutraukti ir vėl pradėti 4-6 kartus.

Objektas Nr. 16 – Lauko pabūklo pozicija. Objektas dalinai užslinkęs žemėmis, tačiau vis dar yra gana gerai matomas.

Objektas Nr. 17 – Bunkeris sandėlis. Visas statinys yra pastatytas iš betono. Bunkerio sienose skirtingai nuo didžiosios daugumos ekspedicijos metu apžiūrėtų statinių sienose nesimato siūlių – betonas buvo gerai sutrombuotas. Šiuo metu bunkeris stogo neturi, tačiau greičiausiai būtent jo dalis galima pamatyti šio objekto viduje. Kaip bunkerio stogas atsirado bunkerio viduje nėra visiškai žinoma, mintį jog stogas įgriuvo pats (dėl silpnos konstrukcijos) reiktų atmesti, tuo tarpu jeigu objekte būtų buvę utilizuojami po karų likę šaudmenys statinio stogas būtų ne bunkerio viduje, o ,,išlėkęs“ per viršų, šoninės sienos po sprogimų būtų pažeistos. Šiuo atveju didžiausia tikimybė yra jog Tarybų Sąjungos laikotarpiu statinį buvo bandoma pritaikyti žemės ūkio reikmėms.

Objektas Nr. 18 – Lauko pabūklo pozicija. Objektas dalinai užslinkęs žemėmis, ir apaugęs menkaverčiais augalais, tačiau vis dar yra gana gerai matomas.

Objektas Nr. 19 – Lauko pabūklo pozicija. Objektas dalinai užslinkęs žemėmis, ir apaugęs menka-verčiais augalais, tačiau vis dar yra gana gerai matomas.

Objektas Nr. 20 – Bunkeris-Ilgalaikis ugnies taškas^[93]. Objektas nutolęs per 85 m į rytus nuo geležinkelio Vilnius-Daugpilis linijos. Visas statinys yra pastatytas iš betono. Šiaurinėje (į Latvijos pusę nukreiptoje) objekto dalyje yra dvi šaudymo ambrazūros (viena iš jų užbetonuota panaudojant plytas, jų dalis ir lauko akmenis). Bunkerio stogo konstrukcijai buvo naudojami šveleriai. Sprendžiant pagal siūles matomas ant viršutinės bunkerio dalies (stogo) galima daryti išvadą jog šios bunkerio dalies formavimo metu darbas vyko su pertraukomis (darbas buvo nutrauktas ir vėl pradėtas 4-5 kartus). Pastebėtina jog bunkerio stogo betono kokybė yra prastesnė, negu jo sienų. Statinio viduje galima pamatyti inventorizacinį užrašą lenkų kalba nurodantį jog statinys yra karinis turtas kurį draudžiama griauti ir ardyti (,,2489 Wlasnosc Wojska Rozbierac Nie wolno“). Objekte galima atrasti ir puošybos elementų – virš įėjimo į objektą yra pakabinta iš betono išlieta lentelė, dalis ant lentelės buvusio užrašo jau yra nutrupėję tuo tarpu ant išlikusios dalies matomos raidės ,,…elburg“^[94].  Abi statinio užpakalinėje dalyje prie stogo esančios ertmės yra užbetonuotos, vienoje iš šių angų yra įmūrytas ir 88-osios pėstininkų divizijos daliniuose pagamintas betono blokelis (blokelyje yra įspaustas užrašas ,,88 I D“ ir paverstas šonu skaičius ,,20“)^[95].

Objektas Nr. 21 Bunkeris-sandėlis. Statinys pastatytas iš betono. Statinio statybos metu buvo panaudotas labai minimalus armatūros kiekis. Baigus objekto statybas jis buvo uždengtas grunto sluoksniu. Statybų metu iš vidinės statinio pusės galimai buvo naudojama gofruota skarda, tačiau jos pėdsakų statinio vidinėje dalyje ekspedicijos metu nebuvo identifikuota. 

Objektas Nr. 22 Senosios Bogdoniškės kaimo kapinės. Šiose kapinėse palaidotas Lenkijos respublikos kariuomenės 13-ojo Vilniaus ulonų pulko (lenk. 13 Pułk Ułanów Wileńskich) savanoris (lenk. ochotnik) Czesław Prewysz-Kwinto (gim. 1897-01-04)  žuvęs Lahoiske (lenk. Łohojsk) 1919-12-20.

Objektas Nr. 23  Bunkeris-slėptuvė, šio statinio konstrukcinę eigą atspindi jo viršutinėje dalyje (stogo apatinėje dalyje) išlikusios rąstų žymės. Šios žymės padeda iš esmės rekonstruoti visą objekto statybos eigą. Pirmajame statybų etape buvo pastatomos bunkerio sienos. Antrojo etapo metu ant šių sienų buvo sudedami rąstai, ir trečiojo etapo metu ant šio rąstų sluoksnio būdavo užpilamas ir sustingdavo betono sluoksnis. Šiuo metu rąstai statinyje yra supuvę, apie jų buvimą byloja tik tai rąstų įspaudai betone. 

Objektas Nr. 24 Bunkeris. Visas statinys buvo pastatytas iš betono, taip pat statybų metu buvo panaudoti bėgiai, o stogo statyboms šveleriai. Pagal siūles sienose matyti jog betonavimo darbai vyko su pertraukomis. Tai vienas didžiausių ir kartu sudėtingiausios konstrukcijos Pirmojo pasaulinio karo laikorpio statinių Zarasų rajone. Pastarasis objektas yra įrašytas į kultūros paveldo registrą – (unikalus kodas 31250). Sprendžiant pagal šalia esančias pozicijas yra labai panašu jog tai artilerijos baterijos statinys.

Objektas Nr. 25  Lauko pabūklo pozicija. Objektas nėra labai užsilinkęs žemėmis ar apaugęs menkaverčiais augalais (vis dar gerai įžiūrimas).

Objektas Nr. 26  Medinis bunkeris arba lauko pabūklo pozicija. Didžioji šio objekto duobės dalis yra užslinkusi žemėmis, tačiau vis dar yra pakankamai matoma.

Objektas Nr. 27 Medinis bunkeris arba lauko pabūklo pozicija. Statinio forma gerai matoma, neapaugusi menkaverčiais augalais.

Objektas Nr. 28  Lauko pabūklo pozicija arba medinis bunkeris. Objektas pažeistas erozijos ir stipriai apaugęs žolėmis.

Objektas Nr. 29 Medinis bunkeris arba lauko pabūklo pozicija. Statinio forma gerai matoma, neapaugusi menkaverčiais augalais.

Objektas Nr. 30 Bunkeris, visa išlikusi statinio konstrukcijos dalis yra pastatyta naudojant  betoną, stogo šis objektas neturi, (gali būti jog betoninis stogas įgriuvo dėl konstrukcijos silpnumo arba jo tiesiog nebuvo), neatmestina galimybė jog pastarasis objektas buvo pastatytas naudojant  medžio rastus, o betono konstrukcija (pastatyta vėlesniu laikotarpiu) tarnavo kaip papildomas statinio sienų sutvirtinimo elementas. Šveleriai, bėgiai ir armatūra statinio statymo metu nebuvo panaudoti. Statybų metu panaudoti lauko akmenys, betonas vertintinas kaip žemos kokybės.   

Objektas Nr. 31 Bunkeris, objektais yra pusapvalės ne visai taisyklingos ,,D“ formos. Statybų metu armatūra ar kitos metalinės konstrukcijos nebuvo naudojamos. Betonas yra labai prastos kokybės ir panašu jog net nebuvo trombuojamas.  Betono sluoksnyje galima pastebėti statybų metu panaudotus lauko akmenis. Susidaro vaizdas jog  dar skystas betonas buvo paprasčiausiai išlietas ant natūralios arba dirbtinai supiltos nedidelės (pilkapio formos) kalvelės, paliekant vietą įėjimui, tuo tarpu buvo laukiama betono sustingimo ir jokie kiti darbai nebuvo vykdomi. Betonui sustingus po juo sluoksnis esantis gruntas buvo iškastas, taip sudarant erdvę. Statinio konstrukcija yra tokios žemos kategorijos jog jis tegalėjo būti naudojamas kaip sandėlis maistui arba amunicijai. Baigus objekto statybas viršutinė statinio dalis buvo uždengta nedideliu žemės sluoksniu.

Objektas Nr. 32 Bunkeris, visa išlikusi statinio konstrukcijos dalis yra pastatyta iš betono, tačiau vienoje iš statinio sienų galima pamatyti didelį medžio rasto įspaudą, neatmestina galimybė jog šis objektas buvo pastatytas naudojant  medžio rastus, o betono konstrukcija (pastatyta vėlesniu laikotarpiu) tarnavo kaip papildomas statinio sienų sutvirtinimo elementas. Betoninio stogo šiuo metu statinys neturi, panašu, kad šio objekto atveju betoninio stogo netgi nebuvo. Panašu jog objektas Nr. 32 yra identiškas objektui Nr. 30.

Objektas Nr. 33 Bunkeris, identiškas objektui Nr. 31. Statinys yra pusapvalės ne visai taisyklingos ,,D“ formos. Statybų metu armatūra ar kitos metalinės konstrukcijos nebuvo naudojamos. Betonas yra labai prastos kokybės ir panašu jog net nebuvo trombuojamas. Susidaro vaizdas jog  dar skystas betonas buvo paprasčiausiai išlietas ant natūralios arba dirbtinai supiltos nedidelės (pilkapio formos) kalvelės, paliekant vietą įėjimui, tuo tarpu buvo laukiama betono sustingimo ir jokie kiti darbai nebuvo vykdomi. Betonui sustingus po juo sluoksnis esantis gruntas buvo iškastas, taip sudarant erdvę. Statinio konstrukcija yra tokios žemos kategorijos jog jis tegalėjo būti naudojamas kaip sandėlis maistui arba amunicijai. Baigus objekto statybas viršutinė statinio dalis buvo uždengta nedideliu žemės sluoksniu.

Objektas Nr. 34 Bunkeris, panašu, kad identiškas objektams Nr. 32 ir Nr. 30. kaip ir pastarųjų dviejų statinių atveju visa išlikusi konstrukcijos dalis yra iš betono, stogo šiuo metu statinys neturi (gali būti jog jis ir nebuvo statomas, arba buvo įrengtas naudojant rastus) Neatmestina galimybė jog šis objektas buvo pastatytas naudojant  medžio rastus, o betono konstrukcija (pastatyta vėlesniu laikotarpiu) tarnavo kaip papildomas statinio sienų sutvirtinimo elementas.

Objektas Nr. 35 Bunkeris, statinys savo viršutinės dalies forma primena objektus Nr. 31 ir Nr. 33, tačiau skirtingai nuo šių bunkerių pastarajame objekte panaudojant lentų klojinius buvo suformuotos lygios sienos. Panašu, kad bandyta lyginti ir statinio viršutinę dalį. Betonas Objekto Nr. 35 atveju yra geresnės kokybės negu objektuose Nr. 31 ir Nr. 33.

Objektas Nr. 36  Bunkeris, visas statinys pastatytas naudojant betoną. Skirtingai nuo dalies anksčiau aprašytų statinių praktiškai yra neabejojama jog bunkeris turėjo betoninį stogą. Stogo kraštinės dalys suapvalėja ir susijungia su sienomis. Betonas buvo pakankamai gerai sutrombuotas, sprendžiant pagal siūlę bunkerio stogas buvo statomas antruoju statybų etapu.

Objektas Nr. 37  Bunkeris, statinys pastatytas iš betono, ir panašėja į objektus Nr. 30, Nr. 32, Nr. 34^[96]. Panašu, kad šis bunkeris galėjo turėti ir betoninį stogą. Neatmestina galimybė jog kaip ir jau paminėtų statinių atveju šis bunkeris taip galėjo būti pastatytas naudojant  medžio rastus, o betono konstrukcija (pastatyta vėlesniu laikotarpiu) tarnavo kaip papildomas statinio sienų sutvirtinimo elementas. Objekto Nr. 37 atveju, panašu jog betonu buvo sutvirtinti ir bunkerio stogą.

Objektas Nr. 38 Bunkeriai sandėliai/amunicijos saugyklos (?). Pastarasis objektas susideda iš trijų betoninių bunkerių. Pastarieji statiniai yra stačiakampio formos. Pats betonas buvo trombuojamas, objektų išorinės sienos lygios, kas bylotų apie tai jog išorinėje statinių dalyje buvo naudoti lentų klojiniai. Vidinėje statinių dalyje statybų metu naudoti nedideli medžių rastai ir lauko akmenys. Visi trys statiniai yra vienas šalia kito. Sprendžiant pagal jų išsidėstymą ir vidaus išplanavimą, panašu jog tai galėjo būti amunicijos saugyklos.

Objektas Nr. 39 Bunkeris, statinys masyvus ir yra pats didžiausias ekspedicijos metu užfiksuotas bunkeris. Statinys pastatytas išnaudojant reljefo nelygumus, ir yra įkomponuotas nedidelėje dauboje. Betonas (lyginant su kitais ekspedicijos metu užfiksuotais objektais) yra pakankamai gerai sutrombuotas. Statinio išorinėje sienoje matosi lentų klojinių žymės. Objekto kampuose ir vidinėje dalyje galima pastebėti išsikišusią armatūrą, (lyginant su kitais ekspedicijos metu užfiksuotais statiniais galima daryti išvadą jog be objekto Nr. 13 šiame statinyje statybų metu buvo panaudotas didžiausias armatūros kiekis), dėl šios priežasties pastarąjį objektą reiktų įvardinti kaip gelžbetoninį. Stogo konstrukcijoje galima pamatyti švelerius. Objekto viduje galima pastebėti sienų balinimo žymes. Statinio viduje taip pat yra išlikęs Lenkijos kariuomenės inventorizacinis užrašas ,,Wlasnosc Wojska Rozbierac Nie wolno“ (numeris neįžiūrimas).  Pastarasis objektas yra įrašytas į Kultūros paveldo registrą (Unikalus objekto kodas 31249). Kultūros paveldo registre nurodyta informacija jog bunkeris turi penkias šaudymo angas nėra tiksli, pastarosios angos yra identifikuotinos kaip langai.

Objektas Nr. 40  Bunkeris, visas statinys yra pastatytas naudojant betoną. Sprendžiant pagal matomas siūles, statinio stogo betonavimo darbai vyko aštuoniais etapais. Statinio stogo konstrukcijoje taip pat galima pamatyti nedidelį kiekį armatūros. Betonas yra prastos kokybės ir prastai sutrombuotas. Apžiūros metu buvo pastebėta jog vidinė statinio stogo dalis yra padaryta naudojant švelerius ir betoninius blokelius pagamintus  88-osios pėstininkų divizijos daliniuose (blokeliuose įspausti užrašai ,,88.J.D.T.“, taip pat šalia yra paversti šonu skaičiai ,,12“ ir ,,3“). Pastarasis objektas yra įrašytas į Kultūros paveldo registrą (Unikalus objekto kodas 31258).

Objektas Nr. 41  Bunkeris, statinys pastatytas naudojant betoną ir švelerius. Betonas yra prastos kokybės ir prastai sutrombuotas. Sprendžiant pagal matomas siūles, statinio stogo betonavimo darbai vyko apytiksliai septyniais etapais. Neabejotina jog šis statinys buvo pastatytas tokiu pačiu laiku kaip ir objektas Nr. 40. Pastarasis objektas yra įrašytas į Kultūros paveldo registrą (Unikalus objekto kodas 31257).

Objektas Nr. 42  Sandėlis-ledainė-šaldytuvas (?). Įėjimas į statinį pastatytas iš betono kuris yra geros kokybės ir gerai sutrombuotas. Kairėje įėjimo pusėje yra langas. Iš įėjimo matomas nuolydis vedantis į statinio vidų (tarsi į rūsį). Įėjus į statinio vidų galima pamatyti išbetonuotas sienas (pats statinio planas ir apimtys nėra iki galo aiškūs, vis dėl to galima pasakyti, kad statinys didelis, gal būt savo apimtimi net pats didžiausias iš visų ekspedicijos metu užfiksuotų objektų). Sienose galima pastebėti langų ertmes, statinio stogas  buvo pastatytas naudojant medieną-rastus. 

Objektas Nr. 43  Bunkeris-slėptuvė-sandėlis (?). Statinys pastatytas iš betono, sprendžiant pagal siūles, betonavimo darbai buvo vykdomi keliais (apie dešimt) etapais. Statinio įėjimo viršutinė dalis laiptuota.  Statybų metu buvo panaudoti ir lauko akmenys, dalis sienose įmūrytų laiko akmenų yra apskaldyti. Objekto viduje yra viena patalpa, langų ar kokių nors kitokių ertmių be įėjimo nėra.

Objektas Nr. 44  Tualetas (?). Statinys pastatytas iš betono. Objekto viduje yra dvi patalpos kurios yra perskirtos viena siena su praėjimu. Statinys betoninio stogo neturi, panašu, kad jis buvo padarytas iš rastų. Šis objektas stovi visiškai šalia objekto Nr. 43.

Objektas Nr. 45 Bunkeris (mediniu stogu). Statinys pastatytas iš betono, siūlės sienose byloja apie tai jog betonavimo darbai vykdyti keliais etapais. Betonas statybų metu buvo pakankamai gerai sutrombuotas, panašu, kad bent jau statinio viduje buvo naudojami medžio lentų klojiniai. Objektas neturi stogo, greičiausiai jis buvo pastatytas naudojant medžių rastus ir žemės gruntą.

Objektas Nr. 46 Bunkeris maisto sandėlis (?). Statinys pastatytas iš betono, turi betoninį stogą. Statybų metu betonas buvo sutrombuotas gana prastai, panašu, kad pirminėje statybų stadijoje trombavimas iš viso nebuvo vykdomas – sienose galima pamatyti maždaug keturias eiles lauko akmenų, kurie tarpusavyje sujungti betono sluoksniais, tuo tarpu ant šios konstrukcijos jau buvo statoma betoninė konstrukcija kurioje lauko akmenų buvo žymiai mažiau. Statinio viduje yra tik viena aklina patalpa.

Objektas Nr. 47 Bunkeris. Statinys pastatytas iš betono. Pats betonas yra gerai sutrombuotas, statinio sienos ir stogas buvo statomi skirtingais etapais. Statybų metu buvo naudojama armatūra, stogo konstrukcijoje panaudoti šveleriai. Objekto sienos statinio viduje yra balintos. Taip pat gana gerai matosi išlikęs Lenkijos kariuomenės inventorizacinis užrašas ,,2466 Wlasnosc Wojska Rozbierac Nie wolno“^[97].

---

[1] Formaliai Vokietijos imperija buvo sudaryta iš įvairių smulkesnių karalysčių, kunigaikštysčių ir kitų darinių, todėl kariuomenę sudarė keturios kariuomenės, turinčios savo atskirą numeraciją ir tradicijas. Tačiau karo metu daliniai veikė kartu, reguliarūs daliniai buvo lengvai perdislokuojami neatsižvelgiant į jų priklausomybę. Tuo tarpu rezervo ir kiti karo metu suformuoti daliniai buvo labiau susiję su jų komplektavimo vietomis dėl natūralių logistinių priežasčių.

[2] Plačiau apie Rytprūsių kultūrą žr. TRABA, R. „Wschodniopruskość“.  Tożsamość regionalna i narodowa w kulturze politycznej Niemiec. Borussia, Olsztyn, 2007, s. 27-38.

[3] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben in 10 Bānden 1910-1923. Der Fűrst von Gudotischki. Pionier vor Riga und Besetzung der Ostseeinseln. Hamburg, 2014, S. 282.

[4] Kultūros paminklai, II t.

[5] ORLOV, V. Fortifikacija Pirmojo pasaulinio karo metais (1914 – 1918). In XX a. fortifikacija Lietuvoje. Kaunas, 2008, p. 7-46.

[6] Zarasų operacija 1919 m. režisierius Valdas Rakutis, kūrėjai Saulius Novikas ir Rita Bruževičienė. 

[7] Эрих Фридрих Вилгельм Людендорф. Мои воспоминания о войне 1914-18 годов. In: ЛЮДЕНДОРФ, Э. Ф. В.  Тотальная война, Москва, 2015 c. 115-439. 

[8] PEČIULIS, M. Pirmojo Pasaulinio karo veiksmai Lietuvos teritorijoje 1915 m. rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo mėnesį. Karo archyvas, 2010, Nr. XXV, p. 29-97, 392-393.

[9] PLICKERT, H.  Das 2. Ermländische Infanterie Regiment Nr. 151. Erinerugsblätter deutscher Regimenter. Die Anteilnahme der Truppenteile der ehemaligen deutschen Armee am Weltkriege bearbaitet unter Benutzung der amtlichen Kriegstagebűcher. Truppenteile ehemaligenpreußischen Kontingents. Der Schriftfolge 263. Band: Infanterie regiment Nr. 151. Odenburg i. O./Berlin 1929. Prof. LIEBIKE. Das Fűsilier – Regiment Graf Roon (Ostpreußisches) Nr. 33 im Weltkriege 1914/1918. Deutche Tat im Welkrieg 1914/1918. Geschichten der Kämpfe deutschen Truppen. Bearbeitet auf Grund der amtlichen Unterlagen des Reichsarchivs und persönlicher Aufzeichnungen von Mitkämpfern. Band. 26. Verlag Bernard und Gaefe, Berlin, 1935.

[10] TRABA, R.  „Wschodniopruskość“.  Tożsamość regionalna i narodowa w kulturze politycznej Niemiec. Borussia, Olsztyn, 2007, s. 27-38.

[11] PLICKERT, H. Das 2. Ermländische … S. 166.

[12] PLICKERT. H. Das 2. Ermländische … S. 167.

[13] Lietuvos geografijoje šie ežerai vadinami Rytų Lietuvos ežerynu, Lenkijos ir Vokietijos – tiesiog Lietuvos ežerynu, priskiriant jam ir Palenkės vaivadijos regioną.

[14] ПОДОРОЖНЫЙ, Н. Е.  Нарочская операция в марте 1916 г. Москва, 1938, с. 25-26.

[15] Žuvusių skaičiai įvairuoja, Rusijos nuo 20 000 iki 110 000, vokiečių arti 20.000.

[16]Prieiga per internetą: https://de.wikipedia.org/wiki/Schlacht_am_Naratsch-See#Die_deutschen_Verteidiger. Žiūrėta 2021 12-14.

[17] Ypač svarbi pozicijų schema (Stellungs-Schema), patalpinta vyr. ltn. H. Triobsto knygos 260 puslapyje. TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 260.

[18] Prof. LIEBIKE. Das Fűsilier – Regiment Graf Roon (Ostpreußisches) Nr. 33 im Weltkriege 1914/1918. Deutche Tat im Welkrieg 1914/1918. Geschichten der Kämpfe deutschen Truppen. Bearbeitet auf Grund der amtlichen Unterlagen des Reichsarchivs und persönlicher Aufzeichnungen von Mitkämpfern. Band. 26. Verlag Bernard und Gaefe, Berlin 1935, S. 307-313.

[19] Операция Фаустшлаг https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9E%D0%BF%D0%B5%D1%80%D0%B0%D1%86%D0%B8%D1%8F_%D0%A4%D0%B0%D1%83%D1%81%D1%82%D1%88%D0%BB%D0%B0%D0%B3; ШИЛИНЬШ, Я. Что и почему нужно знать о переходе Латвии под власть Германии https://rus.lsm.lv/statja/kultura/istorija/chto-i-pochemu-nuzhno-znat-o-perehode-latvii-pod-vlast-germanii.a269642/. (Žiūrėta 2021-12-19). 

[20] Freikorpsas (vok. Freikorps, Freiwillige Korps) – Austrijos įpėdinystės ir Septynerių metų karo metu kurti savanorių daliniai, sudaryti iš įvairaus pobūdžio ir kokybės karių mažojo karo poreikiams, dažnai gyventojams apsaugoti. Napoleono karų laikotarpio pabaigoje Prūsijos kariuomenės sudėtyje kurti savanoriški daliniai pasižymėjo dideliu sąmoningumu ir tautine savimone, Prūsijai pereinant nuo monarchistinės prie tautinės valstybės koncepcijos. Ši koncepcija buvo panaudota kuriant Vokietijos gynybą pasibaigus I Pasauliniam karui 1918-1919 metais.

[21] ORLOV, V. Fortifikacija … p. 7-12.

[22] Vorschriften fűr den Stellungskrieg fűr alle Waffen. Teil 1. Stellungsbau. Vom 20 Juni 1916. Herausgegeben vom Kriegsministerium. Berlin, 1916. Gedruckt in der Reichsdruckerei. Algemeines űber Stellungsbau, Nr. 6, S. 5.

[23] Vorschriften fűr den Stellungskrieg … . Algemeines űber Stellungsbau, Nr. 11-12, S. 7-8.

[24] Vorschriften fűr den Stellungskrieg … . Algemeines űber Stellungsbau, Nr. 13, S. 8-9.

[25] Vorschriften fűr den Stellungskrieg … . Einzelheiten des Stellungsbaues, Nr. 3-11, S. 15-18.

[26] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 90-94.

[27] CRON, H., ROGERS, D. Imperial German Army 1914-18: Organisation, Structure, Orders-of-Battle.  Helion & Company, 2006 [first published: 1937]., p. 52, 53, 80, 82.

[28] Vokietijos kariuomenės dislokacija 1918 metų vasarą. Prieiga per internetą: https://homsk.com/begemot/fraykory-v-pribaltike-podvigi-proigravshih. (Žiūrėta 2021 12 26). CRON, H., ROGERS, D. Imperial German Army 1914-18: Organisation, Structure, Orders-of-Battle.  Helion & Company, 2006 [first published: 1937]., p. 52-54, 65, 80, 82.

[29] PAWLY, R. The Kaiser’s Warlords– German Commanders of World War I. Osprey Publishing, 2003, p. 47-48.

[30] HILDEBRAND, K. F.,  ZWENG, C.  Die Ritter des Ordens Pour le Mérite des I. Weltkriegs. Band 1. Osnabrück 1999. S. 539–541. BRADLEY, D., WEGNER, G.  Stellenbesetzung der Deutschen Heere 1815–1939. Band 1: Die Höheren Kommandostellen 1815–1939. Osnabrück, 1990, S. 626.

[31] Armijos grupė (Armeegruppe) – armijos lygmens operacinis junginys, jungiantis korpusus, divizijas ir armijos grupės pavaldumo junginius bei dalinius, pavaldus armijai ar Vyriausiam Rytų vadui tiesiogiai. Nereikėtų painioti su vėlesniais laikais naudotu Armijų grupių, jungiančiu kelias armijas (Rusijos fronto atitikmuo) pavadinimu.

[32]BRADLEY, D., WEGNER, G.  Stellenbesetzung der Deutschen Heere 1815–1939. Band 1: Die Höheren Kommandostellen 1815–1939. Osnabrück, 1990, S. 626. MÖLLER, H.  Die Geschichte der Ritter des Ordens „pour le merite“ im Weltkrieg 1914-1918. Band 2.  Berlin 1935, S. 491–492. Der Weltkrieg 1914-1918. Band VII. Berlin, 1931. S. 253. Prieiga per internetą: https://digi.landesbibliothek.at/viewer/image/AC01859826/273/.  Žiūrėta 2021 12 29. 

[33] Histories of Two Hundred and Fifty-One Divisions of the German Army Which Participated in the War (1914-1918). Chaumont, 1919, p. 59-61. Ruhmeshalle unserer Alten Armee. Berlin, 1927, S. 60, 86.

[34] ЛЮДЕНДОРФ, Э. Мои воспоминания о войне 1914-1918 гг. Москва, 2014, с. 127-128.  Histories of Two Hundred and Fifty-One Divisions of the German Army Which Participated in the War (1914-1918). Chaumont, 1919, p. 59-61.

[35]Ruhmeshalle unserer Alten Armee. Berlin, 1927, S. 73. Histories of Two Hundred and Fifty-One Divisions of the German Army Which Participated in the War (1914-1918). Chaumont, 1919, p. 59-61.

[36] Ruhmeshalle unserer Alten Armee. Berlin, 1927, S. 61, 90–91. Histories of Two Hundred and Fifty-One Divisions of the German Army Which Participated in the War (1914-1918). Chaumont, 1919, p. 83-85.

[37] Karinis junginys – operacinis vienetas, vykdantis savarankiškas operacines funkcijas, priskiriant armijas, korpusus ir divizijas.

[38] Daliniais vadinami organizaciniai vienetai – brigados, pulkai ir jiems prilyginami vienetai, veikiantys junginio sudėtyje, bet turintys savo pastovią organizaciją, administraciją, logistiką, taikos metu dažniausiai gyvenantys atskirose gyvenvietėse. Šiais laikais tokios funkcijos priskiriamos batalionams.

[39] Padaliniais vadinamo daliniams priskiriami mažesni taktiniai vienetai, atliekantys pavestas užduotis.

[40] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 193.

[41] Ruhmeshalle unserer Alten Armee. Berlin, 1927, S. 72, 149.

[42] Histories of Two Hundred and Fifty-One Divisions of the German Army Which Participated in the War (1914-1918). Chaumont, 1919, p. 531-533.

[43] Ruhmeshalle unserer Alten Armee. Berlin, 1927, S. 72, 149. Histories of Two Hundred and Fifty-One Divisions of the German Army Which Participated in the War (1914-1918). Chaumont, 1919, p. 531-533.

[44] Fanenjunkeris (vok. Fahnenjunker) – kariūnas, karo mokyklos studentas, prilyginamas seržanto laipsniui to meto kariuomenėse, (lenk. Podchrąży).

[45] Japonijos sausumos kariuomenė sekė, ar galima sakyti kopijavo Vokietijos kariuomenės sistemą, todėl buvo galima vertinti, kaip atskiros nuostatos ar sprendimai pasiteisina praktikoje.

[46] Lotaringijoje esanti Vokietijos valdoma Meco tvirtovė tuo metu buvo viena didžiausių ir geriausiai įrengtų tvirtovių pasaulyje, dengusią strateginį koridorių Ardenų kalnuose.

[47] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 114.

[48] HILDEBRAND, K. F.,  ZWENG, C.  Die Ritter des Ordens Pour le Mérite des I. Weltkriegs. Band 1. Osnabrück 1999. S. 410-411. Militär-Wochenblatt. Nr. 31 vom 3. März 1914, S. 637.

[49] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 118-119.

[50] Histories of Two Hundred and Fifty-One Divisions of the German Army Which Participated in the War (1914-1918). Chaumont, 1919, p. 531-533. 

[51] Histories of Two Hundred and Fifty-One Divisions of the German Army Which Participated in the War (1914-1918). Chaumont, 1919, p. 565-568.

[52] TRÖBST H. Ein Soldatenleben in 10 Bānden 1910-1923. Der Fűrst von Gudotischki. Pionier vor Riga und Besetzung der Ostseeinseln. B. 5. Hamburg, 2014, S. 16.

[53] TRÖBST H. Ein Soldatenleben… S. 278.

[54] PLICKERT, H. Das 2. Ermländische … S. 169-171.

[55] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 81-83.

[56] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 123-124.

[57] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 149.

[58] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 279-281.

[59] Vorschriften fűr den Stellungskrieg fűr alle Waffen. Teil 1. Stellungsbau. Vom 20 Juni 1916. Herausgegeben vom Kriegsministerium. Berlin, 1916. Gedruckt in der Reichsdruckerei, S. 3-4.

[60] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 64.

[61] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 27.

[62] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 139-141.

[63] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 141-142

[64] PLICKERT, H.  Das 2. Ermländische … S. 174-175.

[65] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 153-154.

[66] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 168-170.

[67] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 177.

[68] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 181.

[69] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 184-185.

[70] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 192-193

[71] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 217.

[72] 1916 06 16 Vyriausio Rytų vado Hindenburgo įsakymas Nr. 6958, publikuotas TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… s. 210-212.

[73] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 212-213.

[74] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 215-216.

[75] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 215-216.

[76] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 259-260.

[77] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 274-275.

[78] 1916 08 30 10-tosios armijos III skyriaus slaptas įsakymas Nr. 12938. Publikuota Tröbst H. Ein Soldatenleben… s. 285-286.

[79] 1917 02 09 Karo ministerijos Nr. 668/17. Publikuota TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 287.

[80] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 287.

[81] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 290-291.

[82] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 293.

[83] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 294.

[84] TRÖBST, H. Ein Soldatenleben… S. 297-298.

[85] Prieiga per internetą: http://www.kurland-kessel.de/friedhof/lettland-friedhoefe-wk1.pdf. Žiūrėta 2020-10-09.

[86] Kanonierius (artileristas).

[87] Vairuotojas.

[88] Tröbst H. Ein Soldatenleben… s. 179.

[89] Prieiga per internetą: https://en.wikipedia.org/wiki/Fokker_D.II. Žiūrėta 2021 12 21.

[90] Prieiga per internetą: http://www.krastotyra.zvb.lt/lt/kulturos_paminklai/kapines/pirmojo_pasaulinio_karo_vokieciu_kariu_kapines_bartkiskes_kaime.html. Žiūrėta 2020-10-09.

[91]  Trumpinio reikšmė – 88 Infantry Division. Panašu jog šitie blokeliai buvo naudojami bunkerių statybose ir apkasų išgrindimui. Apie blokelių gamybą 1915-1916 metų žiemą 77-osios rezervo divizijos depe žr. Tröbst H. Ein Soldatenleben… s.

[92]  Žiūrėti priedą: 5. Latvijos ir Lenkijos sienų padėties situaciją tarpukariu nurodantys žemėlapiai.   

[93] Rus. ,,ДОТ“.

[94] Prieš išlikusią užrašo dalį dar matoma viena stipriai aptrupėjusi raidės dalis galėjusi būti ,,L“, ,,B“, arba ,,D“.

[95] Vladimir Orlov  teigimu ,,Nagrinėjamame fronto ruože beveik nebuvo aktyviųjų statinių arba jie neišliko. Vienintelė išimtis yra dviems pabūklams skirta artilerijos baterija, esanti kiek į vakarus nuo Šakių ežero. Visi kiti statiniai yra pasyvūs – tai slėptuvės, sandėliai, nedideli stebėjimo arba vadovavimo punktai.“ ORLOV, V. Fortifikacija Pirmojo pasaulinio karo metais (1914-1918). In XX a. fortifikacija Lietuvoje. Kaunas, 2008, p. 43. 2020-07-29 d. atlikti lauko tyrimai įrodė jog dviems pabūklams skirta artilerijos baterija nėra vienintelis aktyvusis fortifikacinis objektas išlikęs Lietuvos teritorijoje ( Zarasų rajone 88-osios pėstininkų divizijos gynybos ruože). 

[96] Валер Міцкевіч, teigimu šie objektai galėjo atlikti artilerijos pozicijų funkciją.

[97] Bunkeris Nr. 20  Ilgalaikis ugnies taškas pažymėtas Lenkijos kariuomenės inventorizaciniu numeriu 2489. (Taigi 23 vnt. skirtumas). Tarp šių objektų nuotolis yra, 8,76 km. Taigi tarpe tarp šitų objektų turėtų būti dar 23 Lenkijos kariuomenės inventorizuoti bunkeriai.  Vienas iš šių statinių yra Objektas Nr. 39, tačiau jo inventorizacinis numeris nėra išlikęs. (Iš viso ekspedicijos metu buvo užfiksuoti trys bunkeriai turėję Lenkijos kariuomenės inventorizaicjos numerius – Objektas Nr. 20 (numeris 2489), Objektas Nr. 39 (numeris neiškilęs, tačiau užrašas lenkų kalba  ,,Wlasnosc Wojska Rozbierac Nie wolno“ yra), Objektas Nr. 47 (numeris 2466).